„Visada norėjau tik tapyti. Niekas gyvenime neteikia daugiau džiaugsmo, pasitenkinimo negu ta akimirka, kai paimi teptuką, pakvimpa dažais ir pasineriu į tą keistą kūrybos upę“, – apie save sako dailininkė Lolita Rūgytė, Zyplių dvaro rūmuose pakvietusi į jubiliejinę darbų parodą „Rusenanti siela“.
Net keliose dvaro erdvėse eksponuojami paskutiniųjų metų L. Rūgytės tapybos darbai, tačiau, kaip pastebėjo daugelis parodos lankytojų, nors darbai ir keičiasi, bet Lolitos braižo nesumaišysi su niekuo. Su tuo nesiginčija ir pati autorė. Juk nuo savęs nepabėgsi.
„Niekur nedingta emocijos, pojūčiai. Kartais kažką pamatai ir taip sujaudina, kad negali nenutapyti“, – sako L. Rūgytė ir priduria, kad labiausiai paveikūs ir yra tie darbai, kurie išgyventi, išjausti.
Visgi kartais idėją ji brandina ilgai, net keletą metų, o kartais, pagauta įspūdžio, ją įgyvendina itin greitai ir spontaniškais potėpiais.
„Kartais apima būsena, tarsi būčiau ne realybėje, o kažkokiame vizijų pasaulyje, kuriame nėra materijos pojūčio, yra tik formos, spalvų srautai. Ranką vedžioja keista, nematoma jėga, o aš tik pasiduodu“, – atvirauja autorė ir pripažįsta, kad jai paroda – tai sielos atvėrimas, sąsaja su pulsuojančia gyvybe.
Paskutinių metų Lolitos Rūgytės darbai užpildė net kelias Zyplių dvaro erdves. Kai kurie darbai matyti, kiti naujesni, tačiau braižas, kaip daugelis pastebėjo, vis tiek išlieka tas pats. V. Venslovaičio nuotr.
Būtent paveiksluose išlieka ir sutrešusios trobos, kaimai, kurių jau nėra, ar žmonės, kurių jau irgi nebesutiksi...
„Išlieka prisiminimai“, – aiškina dailininkė, kurią inspiruoja gamta, žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai.
Tačiau jos darbuose ne tik dvarai, sodybos, bet ir bibliniai personažai, simboliai, abstrakcijos, koduojantys autorės gvildenamus egzistencinius klausimus, potyrius.
L. Rūgytė ne tik pati kuria, bet savo žiniomis dalijasi su moksleiviais, yra Meno mokyklos Dailės skyriaus vadovė. Būtent ji buvo pradininkė, kaip prisiminė ilgametė kultūros skyriaus darbuotoja Aurelija Papievienė, kad šis skyrius apskritai Šakiuose atsirastų ir dailininkų judesys Šakių krašte būtų ryškesnis. Būtent bendradarbiaujant su Lolita išsirutuliojo ir „Kalbančios žemės“ plenerai, vėliau išplaukę ir į platesnius vandenis, peraugę į nuolatinį bendradarbiavimą, atsiradusius partnerius, o Šakiai vis labiau garsėjo kaip išties kūrybingų, profesionalių menininkų kraštas. O kur dar L. Rūgytės veikla veiklių moterų klube, prisiliečia ji ir prie Zanavykų teatro scenografijų kūrimo, yra sukūrusi iliustracijų keletui poezijos knygelių, o biografijoje – daugiau nei 30 personalinių ir 80 grupinių parodų.
Netrūko parodos atidarymo metu šiltų apsikabinimų, sveikinimų, linkėjimų ir toliau degti aistra kūrybai, atjauta žmogui. Zanavykijos perlas, santūrumo įsikūnijimas, ypač šiltas, atsakingas žmogus – keletas parodos metu nuskambėjusių epitetų, skirtų L. Rūgytei, kuri dėkojo visiems kartu ir kiekvienam atskirai už surastą laiką apsilankyti parodoje. Ji pripažino, jog minčių, sumanymų ir idėjų ateičiai turi ne vieną, tad, tikėtina, savo sielą gerbėjams atvers dar ne kartą.
Vilija iš Išdagų:
