Iškilių kraštiečių vardai išliks įamžinti ne tik akmenyje, bet ir žmonių širdyse

Bažnyčios šventoriuje pastatytame paminkle greta kitų Ilguvos krašto šviesuolių iškaltos dar dvi pavardės – Zigmo Martinkevičiaus ir Albino Vaičiūno. Šviesuolius praėjusį šeštadienį prisiminė juos pažinoję bičiuliai, draugai, bendražygiai, artimieji. L. Poškevičiūtės nuotr.

Praėjusį šeštadienį Ilguvoje buvo prisimintos ir pagerbtos Kriūkų krašto iškilios asmenybės – kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas ir ilgametis Kriūkų krašto vadovas Zigmas Martinkevičius. Jų vardai įamžinti Ilguvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios šventoriuje, skulptoriaus Vido Cikanos sukurtame paminkle, greta kitų penkiolikos pagarbos nusipelniusių šio krašto žmonių.

Minint Ilguvos parapijos 200 metų jubiliejų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas paminklas, kuriame iškaltos kunigų-kultūros šviesuolių, žmonių, išgarsinusių Ilguvos žemę, pavardės. Ir štai po 30-ies metų atmintinų vardų sąrašą papildė dar dvi – Z. Martinkevičiaus (1937–2020) ir A. Vaičiūno (1933–2023) pavardės.

Birželio 8 d. į Ilguvą sugužėjo minėtus kraštiečius pažinoję bičiuliai, draugai, bendražygiai, artimieji. Savivaldybės meras Raimondas Januševičius trumpai priminė šių iškilių kraštiečių biografijas. Vardydamas A. Vaičiūno darbus akcentavo, kad jis buvo Šakių rajono garbės pilietis, Vilniaus zanavykų bendrijos vienas iš steigėjų ir ilgametis jos pirmininkas, žymus kultūros istorikas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, biografas, visuomenininkas, kraštotyrininkas ir politinis kalinys.

„Zanavykai A. Vaičiūną vadino krašto ambasadoriumi ir kalbančiąja enciklopedija“, – kalbėjo meras, vardydamas ir kraštiečiui įteiktus apdovanojimus, tarp kurių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis (2003 m.), Lenkijos Aukso kryžiaus ordinas (2005 m.) ir kiti.

Tą dieną prisimintas ir Z. Martinkevičius, kuris šiam kraštui vadovavo net 36-erius metus. Jis ėjo įvairias vadovaujančias pareigas: buvo pirmininkas, viršaitis, seniūnas. Jam vadovaujant buvo išasfaltuotos gyvenvietės, pastatyta Kriūkų ambulatorija, seniūnijos administracijos pastatas. Jo pastangų dėka buvo sukurtas Kriūkų herbas ir vėliava.

Skulptorius V. Cikana prisiminė, kad paminklą statė kone naktį, parapijos jubiliejaus išvakarėse, padėkojo ir paminklo rėmėjams bei tiems, kurie ir šiandien rūpinasi šio krašto šviesuolių įamžinimu.

Kalbėdamas apie A. Vaičiūną jo šeimos bičiulis prof. Arimantas Dumčius priminė, kad Albinas gimė Gegužių kaime.

„Nuo jaunystės Albinas buvo pavyzdys visiems. Iškentėjo sovietų lagerio kalinio dalią, kai už pogrindžio veiklą „Lietuvos jaunimo vyčių sąjungoje“ 18-metis Albinukas buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio ir dar penkeriems metams tremties. Mes jį pažinome kaip nepaprastai atkaklų, fenomenalios atminties ir aiškios retorikos asmenį, apdovanotą idealiu lietuvių bendrinės kalbos žinojimu“, – kalbėjo A. Dumčius akcentuodamas, kad A. Vaičiūnas grįžęs iš katorgos atkakliai siekė mokslo, išliko nepailstantis knygius, daugiau nei 30 metų paskyrė Vilniaus turizmo ir centrinio knygyno veiklai.

Birželio 8 d. buvo minimos pirmosios A. Vaičiūno mirties metinės, tad po Mišių stabtelėta prie jo amžinojo poilsio vietos Ilguvos kapinėse, kur Šakių parapijos klebonas vicedekanas Vytautas Antanas Matusevičius pašventino paminklą ir kvietė visus būti savo krašto patriotais.

„Mes šitame krašte jį įpratę vadinti Albiniuku. Vaikai jo labai laukdavo, jis visada atvažiuodavo ir atveždavo knygučių, brošiūrų. Tas jo paprastumas užburdavo vaikus. Jo tikslas buvo, kad nuo pat mažens vaikai pamiltų ir sužinotų apie savo kraštą, šalį kuo daugiau. Ne tik iš vadovėlių. Todėl ir pasakodavo jiems gyvai apie skaudžią tremtį, žymius kraštiečius“, – prisiminė gerdžiūniškė, buvusi Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė ir pridūrė, kad A. Vaičiūnas labai mylėjo tėviškę – Gegužių kaimą.

Žurnalistas, poetas Antanas Andrijonas prisiminė, kokia svarbi Albino gyvenime buvo 1988 m. vasara – Vilniaus zanavykų bendrijos užuomazgos.

„Albinas turėjo labai daug draugų. Pažinojo Zenių Šilerį, 1997 m. įsteigto etninės kultūros žurnalo „Suvalkija“ redaktorių, leidyklos „Ramona“ vieną iš savininkų. Ši leidykla išleido knygą apie A. Vaičiūną, kai jis minėjo 65-erių metų sukaktį. Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta minėtame žurnale. Albinas vienas pirmųjų įsijungė į leidyklos „Versmė“ leidžiamų monografijų „Lietuvos valsčiai“ leidimą, pradėjo rengti Kriūkų monografiją. Albinas daug prisidėjęs ir prie Šakių rajono lietuvių kalbos švenčių organizavimo“, – pasakojo A. Andrijonas, dar paminėdamas, kad A. Vaičiūnas žinojo Gegužių kaimo legendą apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią, kad kompozitorius Valentinas Bagdonas jam 65-mečio proga parašė dainą „Gegužė Gegužiuos“.

Ir kiti kalbėję bičiuliai pasakojo apie A. Vaičiūno organizuotus kraštiečių atminimo įamžinimus, poeto Prano Lemberto perlaidojimą gimtinėje. Buvęs savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis ne tik dovanojo giesmes, bet ir padėkojo A. Vaičiūno artimiesiems, kurie palaikė kraštiečio veiklas.

„Albinas visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai ir savo mylimo Sūduvos krašto atminimui, kultūros ir istorijos puoselėjimui ir įamžinimui. Jis buvo didelis altruistas. Sakydavo, kad žmogus ne vien duona gyvas, bet jam reikalinga kultūra ir istorinė atmintis. Šiandien Albino labiausiai trūksta patiems artimiausiems žmonėms: žmonai, dukroms, sesei. Ačiū visiems, kurie šiandien prisiminėte mano dėdę Albiną. O svarbiausia – už bendrystę, palaikymą ir pratęsimą jo pradėtų darbų“, – dėkojo Rimutė Leverauskienė.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Antra olimpiada be Lietuvos krepšinio rinktinės. Kaip vertinate?

klausimelis 07 12Edmundas iš Šakių:

Visi lietuviai krepšinį žiūri, tai ir aš stebėjau, bet įspūdžiai labai blogi, nuotaikos liūdnos. Neįsivaizduoju, kodėl yra taip, kaip yra, bet kaltinti žaidėjų neskubu. Anksčiau parsiveždavo medalius, dabar be nieko liekame – pagal mane paruošime spragos atsiranda. Kaip bebūtų, nors Lietuva ir nepateko, Olimpines žaidynes vis tiek žiūrėsiu. 

klausimelis 07 12 2

Nerijus iš Gelgaudiškio:

Olimpinio atrankos turnyro nežiūrėjau, neturėjau laiko, bet šiaip situacija seku. Liūdna, kad negavo kelialapio į Olimpines žaidynes. Jau antrąjį kartą nepatenkame, sunku vertinti, kas čia atsitiko, kokios to priežastys. Pats kadaise žaidžiau, bet mėgėjiškai, mokyklos laikais. Nors dabar ir nebežaidžiu, bet krepšinis man vis tiek yra numeris vienas – ne be reikalo vadinamas antra religija.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.