Nebus per skambu pasakyti, kad „Pynė“ – tai ne tik liaudiškų šokių kolektyvas, diktuojantis aukščiausią prabą, bet tai reiškinys. Visgi viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tad šeštadienį „Pynės“ jaunimo grupė pakvietė į atsisveikinimo koncertą „Milijonas valandų širdies“, iki širdies gelmių virpinusį susirinkusiųjų širdis.
Išties tiems, kas nebuvo koncerte, nepajuto tos ore tvyrojusios atmosferos, nejautė nuo plojimų skaudančių delnų ir nevalingai per skruostą riedančios ašaros, nupasakoti, kas vyko kultūros centre, žodžiais tiesiog neįmanoma. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir Gabrielės Masevičienės, beje, irgi kadaise buvusios „Pynės“ šokėjos, režisūriniai sprendimai. Tad viskas sukūrė emociją, sugriebusią žiūrovą nuo pat kolektyvo pirmojo išėjimo į sceną.
Rodos, neįmanoma suvokti, kad „Pynė“ liks tik su vienintele jaunuolių grupe, mat jaunimas, tarp kurių daugelis abiturientai, su šiuo kolektyvu atsisveikina. Sunku šį faktą priimti patiems šokėjams, kurių dažnas „Pynėje“ sukosi visus 12 mokyklinių metų, sunku ir juos ugdžiusiai nenuilstančiai vadovei Vitalijai Venienei, ant kurios skruosto renginio metu irgi nekart blizgėjo ašara, sunku tėvams...
Vitalija Venienė jau išleidžia penktąją „Pynės“ jaunimo grupę. Jai už atsidavimą darbui, požiūrį, tautinių vertybių ir liaudies šokio puoselėjimą nuskambėjo daugybė padėkos žodžių. V. Venslovaičio nuotr.
Renginio metu ekrane keitėsi šokėjų mintys apie tai, ką jiems reiškia „Pynė“, apie tai, kad tai ne tik technika, bet jausmas ir plyšta širdis ją paliekant.
„Kojos plyšta šokant, širdis plyšta atsisveikinant“, – rašė viena iš šokėjų.
„Tai pats sunkiausias momentas“, – stojusi prie mikrofono pripažino V. Venienė, išleidžianti jau penktąją jaunimo grupę.
„Turbūt viskas telpa į žodžius „Milijonas valandų širdies“... Tai milijonas valandų atsidavimo, pareigos, kantrybės, nuoširdaus darbo, ašarų, džiugesio, bendravimo. Tai milijonas valandų, atiduotų tik šokiui, nepaisant, ar sergi, ar esi su temperatūra, nutrintomis kojomis, bet mes šokam ir žiūrovas to neturi matyti. Tai milijonas valandų, atiduotų „Pynei“, – neslėpdama jaudulio kalbėjo kolektyvo vadovė, atviravusi, kad ir tądien keletas šokėjų šoko karščiuodami, o po koncerto gydosi plaučių uždegimą. 
Bendroje nuotraukoje tiek jaunuolių, tiek jaunimo „Pynės“ grupės, tačiau būtent pastarieji, nors kaip nesinorėtų, su kolektyvu atsisveikina, o jų atsisveikinimo koncertas susirinkusiuosius jaudino iki širdies gelmių. V. Venslovaičio nuotr.
Tačiau čia toji nematoma pusė, nes žiūrovas įpratęs matyti besišypsančius, sinchroniškai, darniai bei tiksliai judančius „Pynės“ šokėjus, iš kurių nieko daugiau ir nesitiki – tik aukščiausio lygio pasirodymo.
Žinoma, jeigu ne absoliutus tėvų, kuriuos vadina savo atrama, palaikymas, tokio rezultato, sako V. Venienė, pasiekti nepavyktų. Mat tai besąlygiškas atsidavimas ir darbas, neskaičiuojant valandų, tad reikia ir paskatinimo, ir supratimo, o kartais padrąsinimo visko nemesti. Tačiau ji atsidūsta ir pripažįsta pavargusi, nes ant jos pečių gula ne tik pasirodymai, bet visa vadyba, drabužiai, kelionių organizavimas, o kolektyvo vairo perleisti neturi kam...
„Daug kas manęs klausia, o tai kaipgi Šakiai be „Pynės“, – pripažįsta V. Venienė, kurios vadovaujamas kolektyvas prieš dvejus metus minėjo veiklos 25-metį.
V. Venslovaičio nuotr.
Sunku suskaičiuoti įvairius laimėjimus ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Pati V. Venienė taip pat nekart įvertinta už šokio puoselėjimą, liaudiškų tradicijų diegimą ir puoselėjimą. Juk „Pynė“ buvo tas kolektyvas (ir dar yra!), kuris pagarbiai nešė Šakių vėliavą ne tik dainų šventėse, bet ir įvairiuose festivaliuose, konkursuose, į juos lygiuojasi ir pavyzdžiu laiko ne vienas. 
V. Venslovaičio nuotr.
Tad daugybė padėkos žodžių už tą milijoną valandų, atiduotų šokiui, už meilę jam, tautiniam kostiumui, liaudies muzikai nuskambėjo ir atsisveikinimo koncerto metu. Padėkas visiems 19-ai „Pynės“ šokėjų įteikė Seimo narė Irena Haase bei meras Raimondas Januševičius. Jautrūs žodžiai ir padėkos skriejo ne tik nuo valdžios atstovų, abiejų mokyklų vadovų, bet ir iš tėvų, bičiulių lūpų. Po oficialiosios dalies nutįso didžiulė eilė norinčių pasveikinti, apsikabinti tiek šokėjus, tiek šokio keliu juos vedusią vadovę, tiesiog vadinamą antrąja mama. Kiekviena ašara scenoje ir salėje, kiekvienas šokio žingsnis, kiekviena šypsena atspindėjo kartu „Pynėje“ praleistus metus ir pažymėjo ypač svarbų etapą „Pynės“ istorijoje. 
V. Venslovaičio nuotr.
„Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą“, – nedaugžodžiaudama sako V. Venienė.
O vyresniuosius ir vadovę sveikinę jaunuolių grupės atstovai džiaugėsi, kad išleistuvės dar ne jų ir jie turės galimybę šokti „Pynėje“.
Aušra iš Valenčių:
