„Grįžo“, „negrįžo“, „likimas nežinomas“ – žodžiai, nugulę prie kone septynių tūkstančių kraštiečių pavardžių, garsiai ištartų penktadienį, minint Gedulo ir vilties dieną. Pastaroji, kaip ir kasmet, suteikė simbolinę progą ne tik prisiminti sovietų vykdytus trėmimus, pagerbti aukas, bet ir, stabtelėjus akimirkai, susibūrus, giliau reflektuoti žmogaus prigimtį, pamatinius pasirinkimus, praeitį ir dabartį.
Šakiuose tremtinių pavardės ir vėl suskambo greta savivaldybės pastato. Prie akcijos „Atminties neištremsi“ prisijungusius, rimtyje savo eilės žengti prie tribūnos laukiančius įstaigų, įmonių, organizacijų atstovus sveikinęs meras Raimondas Januševičius akcentavo Gedulo ir vilties diena įprasminamų patirčių kontrastą – didžiulį tautos skausmą, netektis, o kartu nepalaužiamą viltį kadaise gyvenusią tremtinių širdyse. Žodį tarusi Seimo narė Irena Haase tokią vilties sampratą dar labiau praplėtė, aktualizavo. Anot jos, gedėdami tų, kurie kadaise buvo priversti palikti namus, kurie negrįžo iš amžino įšalo žemės, koncentracijos stovyklų, kurie liko kalėti, buvo suluošinti ar mirė miškuose, kartu puoselėjame viltį, jog tokie scenarijai nebesikartos. 
D. Pavalkio nuotr.
„Mes turime viltį, kad niekada nepasikartos ta gėdinga istorija, kad niekada mes neturėsime vėl okupanto, kuris bandė įdiegti savo ideologiją, bandė įdiegti savo santvarką, daugelį žmonių suluošino fiziškai, psichologiškai, bet jų siela liko nesuluošinta, nepavergta“, – kalbėjo I. Haase. 
D. Pavalkio nuotr.
Nors minint Gedulo ir vilties dieną, prisimenant tautos kančias atsispiriama nuo 1941 m. birželio 14 d. įvykusio pirmojo masinio trėmimo į Sibirą, tačiau į susirinkusius kreipdamasis vicemeras Darius Jakavičius pasiūlė žvilgtelėti ir į okupacijos išvakares, tad savo kalbą pradėjo nuo 1940 m. birželio 14-osios.
D. Pavalkio nuotr.
„1940 m. šios dienos vakarą Lietuva gavo ultimatumą iš SSRS. Prezidentas Antanas Smetona į Prezidentūrą Kaune pasitarimui sukvietė ministrų kabinetą. Vis tik, ką daryti – vieningai nenuspręsta. Prezidentas nusprendė trauktis iš Lietuvos, Vyriausybė naujam galimam ministrui pirmininkui pavedė formuoti naują Vyriausybę ir kreiptis į SSRS vadovybę pritarimo. Ieškant sprendimo, žaidimo kortos buvo prarastos ir buvo prarastos dėl kelių priežasčių“, – teigė jis.
Svarbiausioji iš priežasčių, anot D. Jakavičiaus, – kone 15 metų užsitęsęs A. Smetonos autoritarinis režimas, vedęs vienybės irimo, susiskaidymo, apolitiškumo link. Tad, atėjus kritiniam momentui, reikalingiausias sprendimas – pasitikti okupantą su ginklu – priimtas nebuvo. 
Birželio 14-osios vakarą politiniai kaliniai ir tremtiniai bei kiti neabejingi gyventojai tradiciškai praleido bendrystėje senosiose Šakių kapinėse. Čia tremties vaikų prisiminimus skaitė bei jautrias dainas tyliai dainavo Zanavykų teatro kolektyvo nariai. R. Rauktienės nuotr.
„Ir tada viskas vyko labai greitai – 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, liepos 8–10 dienomis iškiliausi 700 Lietuvos žmonių buvo areštuoti. Tai pirmi politiniai kaliniai. Po metų įvyko tai, apie ką mes šiandien kalbame – prasidėjo masinis Lietuvių trėmimas, kuris praktiškai tęsėsi nuo 1941 m. birželio 14 d. iki 1953 m., kol mirė Stalinas, vienas baisiausių žmonių pasaulio istorijoje. Tikiu, kad dabar Lietuvoje ta vienybė tokia, kaip gėlyne prieš savivaldybės pastatą – pažiūrėkite, kaip puikiai čia sugyvena skirtingų spalvų gėlės. Taip puikiai Lietuvoje gali sugyventi ir skirtingų politinių pažiūrų, požiūrių žmonės. Kada visuomenė taip žydės, tada bus vienybė – tikiu, kad ji yra, tikiu, kad visi mes to norime“, – mintis dėstė D. Jakavičius, linkėdamas suprasti ir nepamiršti to, kas buvo užmiršta ir paminta okupanto – kiekvienas žmogus turi teisę mylėti, kurti šeimą, dirbti, keliauti, kiekvienas turi teisę gyventi.
Na, o dalis tų, kurių pavardės mūsuose buvo skaitomos iki pat 17 val., vakare tradiciškai susirinko senosiose Šakių kapinėse, kur literatūrinę kompoziciją dovanojo Zanavykų teatro kolektyvas. Skaitovų išjaustus tremties vaikų prisiminimus, jautriai suskambusias dainas čia taip pat lydėjo pasisakymai – į susirinkusius tremtinius ir kitus renginio dalyvius kreipėsi I. Haase, Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas Antanas Matusevičius, Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Mišeikis. 
Kaip ir kasmet, Gedulo ir vilties dienos minėjimai nuvilnijo visame rajone. Kudirkos Naumiestyje tremtinių pavardės suskambo gausiame prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios susirinkusių žmonių būryje. Organizatorių nuotr.
Pastarasis, kalbėdamas apie tautą ištikusią tragediją, pažvelgė į bendražmogiškus, universalius, pamatinius dalykus – šviesą ir tamsą mūsų širdyse. O atsispyrė jis nuo asmeninės patirties, šeimoje išgirsto pasakojimo apie žmogų, kuris anuomet buvo įspėtas dėl gresiančio pavojaus, tačiau tuo nepatikėjo, mat negalėjo suvokti, kad suėmimas gali įvykti be priežasties, be teismo.
„Matot, to žmogaus širdyje buvo daug šviesos. Bet tai, kuo jis negalėjo patikėti, deja, įvyko, kadangi tie, kurie tai darė, jų širdyse tamsos, pasirodo, buvo kiek per daug. Kartais būna keista, nes mes įsivaizduojame, kad tokius dalykus turėtų daryti žmonės, kurie yra barbarai, nieko nesupranta, nieko nesuvokia, kurie nemoka skaityti, rašyti, gyvena laukinį gyvenimą. Ir taip, galbūt dalis jų ir buvo tokie, bet didžioji dalis tų, kurie visa tai rengė, kurie kūrė planus – tai buvo išsilavinę žmonės, protingi žmonės, išmintingi žmonės. Bet kiek tada turėjo būti tamsos širdyje, kad visa tai padarytų? Kad suplanuotų visą tą blogį, sudėliotų planą, kaip tai įgyvendinti. Mums, kaip ir minėtam žmogui, nelabai suvokiama sveiku protu, kaip tokie dalykai gali vykti. Bet tai vyksta – lygiai tą patį matome visai netoliese“, – kalbėjo J. Mišeikis, pridurdamas, jog susidūrus su tokia tamsa gelbsti tik tikėjimas ir viltis, o išvengti jos padeda viena – nei peiliais, nei kulkomis, nei sviediniais nesunaikinama atmintis.
Vilija iš Išdagų:
