Kudirkos Naumiestis menininkus traukia. Jau penkiolika metų prasidedant vasarai čia įvyksta neformalus, menininkų geros valios ir kūrybiškumo palaikomas pleneras „Šviesa–Tiesa“. Tik šiemet kitokiomis aplinkybėmis nei anksčiau – iki šiol jį kuravęs tapytojas, pedagogas Mindaugas Pauliukas turėjo aiškių motyvų jo nebeorganizuoti, bet... Kaip pats sako, meninė tėkmė neracionali ir plaukia virš visokių institucinių srovių ir srovelių. Ir pleneras, nors ir trumpas, ne itin gausus, bet įvyko.
„Pleneras įvyko pats savaime, be manęs, – pro šypsnį kalba M. Pauliukas, – netgi siūliau jį perkelti į Panemunės kraštą, bet kolegos nepasidavė. Neužtvenksi upės bėgimo. Sunku menininkams pakeisti įpročius. Vieta trauka. Jis (Kudirkos Naumiestis – red. past.), suprantate, turi kažkokį įsunkintą krūvį, kuris traukia menininkus kaip magnetas. Nefotografuoti, nekopijuoti, bet persiimti šita kūrybine įtampa. Kitaip aš negaliu viso to paaiškinti.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Keturias dienas jie kūrė trise. M. Pauliukas gaudė drobėje saulės šviesą, prisiminė anksčiau pozavusį, jau Amžinybėn iškeliavusį Aivarą. Nutapė jį tarsi praeityje, lyg ir akvariume, o ir pats Kudirkos Naumiestis, sako M. Pauliukas, tarsi akvariumas – kažkas čia užstrigę laike. Šiųmečio plenero iniciatoriumi tapo architektas, skulptorius, tapytojas Mantas Maziliauskas. Jis, kaip įprasta, savame minimalizme. 
D. Pavalkio nuotr.
„Erdvė čia kūrybai nuostabi, o vasaros pradžios neįsivaizduoju be šio plenero. Mane jaudina tas Prūsijos artumas, Širvintos miestelis – betonas maišosi su žalumynais, išlenda ženklai. Visas keturias dienas tapiau, o šitam daiktų pasaulyje aš tapau natiurmortus be daiktų, nes kai patrauki daiktus, atsiveria erdvė – kosmosas, žėrėjimas, kryptys – viršus ir apačia“, – kalba M. Maziliauskas, dalyvaujantis plenere nuo pat pradžios. Kitas plenero senbuvis Romanas Averincevas – tarsi užsivedęs traukinys. Iš jo liejosi ne tik tapyba, bet ir poezija – tiek nauja, tiek anksčiau parašyta. 
D. Pavalkio nuotr.
„Rašymas – tai santykiavimas su amžinybe...“ – nuskamba jo poezijos eilutė ir neišeina su tuo nesutikti. R. Averincevas tapė naumiestiečių portretus. Dalis vietinių, kad ir nedrąsiai, bet prasukdavo pasmalsauti, ką tie menininkai per dienas veikia apleistame name supelijusiomis sienomis. Ten anksčiau veikė Meno mokyklos skyrius, vyko gyvenimas. Tas gyvenimas, mąsto M. Maziliauskas, galėtų čia vykti ir toliau – kas žino, gal ateityje... Bet kol kas trise jie buvo penkioliktojo plenero dalimi. Davė viltį, kad ir kitais metais užteks šviesos tiesai...
D. Pavalkio nuotr.
Stasė iš Šakių:
