Argi ne žavus gyvenimas? Argi ne žavi istorija? Štai tokie klausimai puikiai įsipaišytų prie šeštadienį Plokščiuose vykusios konferencijos „Suomijos kultūrinio gyvenimo atspindžiai Plokščiuose“ pavadinimo. Apie kokį žavesį čia kalbama, paklausite? Ogi apie atsitiktinumo. Mat prieš 130 metų virtinės atsitiktinumų dėka į Plokščius atvyko ganėtinai egzotiškų mokslinių interesų vedamas Helsinkio universiteto docentas, kalbininkas Jooseppi Julius Mikkola. Čia jis atsivežė ir jaunutę žmoną, būsimą rašytoją Mailą Talvio, vėliau kūryba garsinusią mūsų tautą, šviesuolius ir gamtą šalyje, kur, labai tikėtina, ligi tol apie lietuvių egzistavimą buvo praktiškai nežinoma. Šio atsitiktinumo dėka Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Plokščių skyriuje apie Suomiją ir net suomiškai šnekėta ir šeštadienį.
„Tradicinė Kalbos ir literatūros diena 1988 m. buvo skirta Plokščiams. Konferencijoje tuomet dar tik docentas Stasys Skrodenis skaitė pranešimą apie suomių rašytoją Mailą Talvio. Tai buvo mūsų bendravimo, bendradarbiavimo pradžia. 1992 m., kai mokyklos direktorė ir būrelis mokytojų buvo pakviesti į Suomijos nepriklausomybės šventę Suomijos ambasadoje Lietuvoje, tuometinis ambasadorius davė pažadą aplankyti Plokščius. Sako, aplankysiu, kai lakštingalos pragys. 1993 m. jis pažadą ištesi, čia apsilanko net du kartus“, – apie kultūrinio, akademinio bendradarbiavimo ištakas pasakojo tądien pranešimą skaičiusi istorijos mokytoja Gražina Kazarian.
Praturtinantis bendradarbiavimas per keletą dešimtmečių nenutrūko – šeštadienį vykusion konferencijon susirinko ne tik gausus būrys kraštiečių, bet ir akademinio pasaulio, Suomijos ambasados atstovai.
„Labai malonu jus matyti! Turime Suomijoje posakį – nė vienos laisvos vietos. Pastebėjome, kad kėdžių teko pristatyti. Man labai malonu matyti tiek daug lietuvių – Suomijos draugų ir taip pat suomių – Lietuvos draugų“, – padedama vertėjavusios asistentės Rytės Baublytės-Savaja į susirinkusius kreipėsi Suomijos ambasadorė Lietuvoje Arja Makonnen, trumpai apžvelgusi bendrą Lietuvos ir Suomijos kultūrinių ryšių vystymąsi. Tarp bene svarbiausių bendradarbiavimo apraiškų – daugiau nei 20 metų Vilniuje organizuojamas kino festivalis „Scanorama“, į lietuvių kalbą verčiama grožinė literatūra, kaip antai šiemet pasirodęs Joel Haahtela romanas „Jokūbo kopėčios“, šiuo metu aktoriaus Dominyko Vaitiekūno ir kurčio suomių reperio rengiami pasirodymai, kuriais siekiama sumažinti atskirtį tarp girdinčiųjų ir negirdinčiųjų, tebevykstantis, vieną dieną apčiuopiamą formą įgausiantis Kotrynos Jogailaitės dinastinio ryšio su Suomija gvildenimas ir t. t.
Nuo bendro dabarties konteksto pereita prie vietinių, istorinių aktualijų – konferencijos. Čia pranešimą „Plokščių kaita šimtmečių (1894–2014 m.) Lietuvos ir Suomijos santykių kontekste“ skaitė G. Kazarian, mūsų krašto ir kraštiečių atspindžius M. Talvio kūryboje nagrinėjo kraštietis kalbininkas dr. Arvydas Vidžiūnas, susirinkusiems dovanojęs pranešimą „Maila, Plokščiai, Kriaučiūnai, Kudirka ir panemunių lakštingalos“. Na, o visą suomių atsiradimo ir veiklos Plokščiuose istoriją bei jos atspindžius grafikės Gražinos Didelytės kūryboje pristatė Kauno Ąžuolyno bibliotekos kultūros projektų vadovė Rimantė Tamoliūnienė.
Šioji istorija prasidėjo, kaip minėta, dėl atsitiktinumo. Anot R. Tamoliūnienės, talentingas suomių kalbininkas J. J. Mikkola, sėkmingai apgynęs daktaro disertaciją, gavo pusės metų stipendiją slavų ir baltų kalbų studijoms. Jis buvo pasiryžęs tirti slavų kalbas, bet sužinojęs apie seną ir savotišką, tarmėmis turtingą lietuvių kalbą mokslininkas paprašė paramos pasidarbuoti Lietuvoje. Paramą gavo, jo laukė komandiruotė, sutapusi su povestuvine kelione.
Entuziastingas mokslininkas ir jo sutuoktinė, ateityje net 25 romanus parašysianti M. Talvio, komandiruotės metu apsistojo Plokščiuose pas žinomą visuomenininką, ypatingą lietuvių kalbos žinovą Petrą Kriaučiūną bei išsilavinimu pasižymėjusią jo sutuoktinę Sofiją. Čia ir prabėgo M. Talvio kūryboje įamžinta nostalgiška vasara, suvedusi jaunąją rašytoją ir su dar vienu mūsų krašto šviesuoliu – Vincu Kudirka.
„Pagrindinis dalykas, ką veikė abu sutuoktiniai Kriaučiūnų namuose – tai mokėsi lietuvių kalbos, rinko tautosaką ir dainas. Suomiai dažnai lankėsi ir Plokščių bažnyčioje, o vėliau aprašė tuos įspūdžius, kaip čia buvo giedama, kokiais rūbais rengdavosi eidami į pamaldas parapijiečiai ir panašiai. Dabar tai tiesiog neįkainojama etninė medžiaga“, – kalbėjo pranešėja, čia pat cituodama ir M. Talvio užrašytus žodžius: ,,Niekur nėra tokių puikių baltų lelijų, tokių vešlių gėlių ir tokio žalio žalio daržo, ir, tikriausiai, niekur kitur kaime tiek daug nesijuokiama ir nesilinksminama, kaip čia.“
Ypatingas ryšys, konferencijos dalyviams, kaip juokauta, sukėlęs net šiokių tokių įtarimų, suomę siejo su V. Kudirka – savo raštuose ji neslėpė susižavėjimo tiek jo išvaizda, tiek charakterio bruožais, gebėjimais. Tiesa, juos siejo ir bendra kančia – Suomija ir Lietuva anuomet buvo carinės Rusijos sudėtyje.
„Maila visa širdimi suvokė to jauno žmogaus, pasišventusio tėvynės labui, tragizmą ir kartu neapsakomą ryžtą iki paskutinio atodūsio nepalūžti kovoje. Kudirka Mailos draugijoje irgi pamiršdavo savo ligą, nuotaika skaidrėdavo ir atrodydavo, jog ligonis taisosi ir jo sveikata gerėja“, – pasakojo R. Tamoliūnienė.
Kaipgi ten viskas baigėsi, palikime intrigą. Juk atsakymai visai šalia – jų paieškoti galima nemažai akademinio dėmesio M. Talvio kūrybai skyrusio S. Skrodenio tekstuose, į lietuvių kalbą išverstoje pačios suomės kūryboje, iš jos įkvėpimo besisėmusios G. Didelytės darbuose.
Tiesa, nuotaikinga ir kokybe ne vieną stebinusi konferencija nebuvo vienintelis tos dienos kultūrinis akcentas. Šeštadienį Plokščiuose atidarytos ir lauko parodos: Gražinos Didelytės „Baltijos dukra“, dailininkės Alinos Meškauskiatės-Kvederauskienės „Angelo sparnų šešėlyje“, gamtininko Rimvydo Juškaičio gamtos vaizdų, žurnalistės Birutės Nenienės fotografijų „Tėviškės ramybėje“, Gydytojo-fotografo Audriaus Starkausko nuotraukų „Kažkur matyti“.
Atidengtas čia ir Zitos Kelmickaitės atminimui tautodailininko Zigmo Sedervičiaus kurtas suolelis, užfiksavęs įstabiosios muzikologės Plokščiuose patirtą emociją (ko gero, prieš 130 metų lygiai taip pat apglėbusią ir M. Talvio) – „Koks smagumas! Vajetau, koks smagumas!“