Jau rytoj, birželio 29 d., Vinco Kudirkos muziejuje duris atvers paroda „Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“. Profesionali ir kokybiška paroda – gana retas dalykas mūsuose, tad šio džiugaus ir laukiamo įvykio išvakarėse jums, mieli skaitytojai, pateikiame savotišką anotaciją – kalbamės su kone metus laiko ruoštos parodos kuratoriumi ir edukatoriumi Aurimu Kanapkiu.
Klausimai apie dalyko sumanymą, nors ir kiek banalūs, tačiau neišvengiami. Tad ir šįsyk pradėkime nuo pradžių – kaipgi gimė parodos idėja?
Pamačiau, kad Kudirkos Naumiestyje stovinčiam Vinco Kudirkos paminklui šiemet sueina 90 metų, tad pradėjau galvoti, ką įdomaus šia proga padarius. Taip jau yra, kad man labai įdomi tarpukario architektūra, pats kadaise architektu norėjau būti. Tiesa, laiku supratau, kad nemoku nei matematikos, nei piešti, teko apsistoti ties istorija... Grįžtant prie sumanymo, galiausiai nutariau, kad reikia parodos, atskleisiančios du labai įdomius dalykus – ir pastatus, ir patį Lietuvos tarpukario reiškinį. Tą, kurį profesorė Marija Drėmaitė, kalbėdama apie laikinosios sostinės architektūrą, taikliai įvardijo „optimizmo architektūra“. Taip, tarpukariu buvo labai daug sunkumų, bet kartu tai buvo toks sprogimas! Tai bene pirmas kartas po lietuviškojo baroko, kai pas mus ir vėl ateina savalaikės mados. Apie to laikotarpio Kauną prirašyta ir vis dar rašoma daug, o jei iš jo išvažiuoji? Per daug neatskleidžiant, išlaikant intrigą galiu pasakyti, kad didysis veiksmas prasideda nuo ketvirtojo dešimtmečio – Lietuva, matyt, atsistoja ant kojų, čia grįžta ir pradeda kurti architektai, kurie studijavo Vakaruose. Labai įdomu, kaip keičiasi miestelių kraštovaizdis. Kai vaikštome pro išlikusius pastatus, dažnai net nesusimąstome, nevertiname – juk, mūsų akimis, tai eilinis statinys ir dažniausiai nušiuręs. Ar mokame skaityti tuos pastatus? Ką jie mums pasakoja, kokios istorijos už jų slepiasi? Pastatą gali paimti kaip visuomenės atspindį, jį pakelti, išardyti bei pažiūrėti, kas tuose aukštuose gyveno ir ką tai sako apie laikmetį.
Pasakoti anuometinio Naumiesčio istoriją per architektūrą galima, bet dalykas itin nišinis. Tad ar įmanoma? Rašant mokslinį darbą procesas aiškus – apžiūri, kas jau padaryta, keliauji į archyvus, renki medžiagą ir lipini kažką naujo. Ar čia panašiai? Kaip į tuos pastatus įėjai, kaip jų ieškojai?
Iš esmės, tai it dėlionės dėliojimas – po kambarį išmėtytos detalės, bet nėra jokio garanto, jog visas rasi. O ieškojau kone metus. Aišku, šiokia tokia bazė jau buvo – apie Kudirkos Naumiestį yra rašęs urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis, labai naudingas buvo Raimondo Daniliausko ir Vidos Girininkienės darbas, gerų įžvalgų tarpukario architektūros tyrimuose pateikė Vaidas Petrulis. Tai buvo pamatas, apsaugojęs nuo aklų objektų paieškų. Tada jau sekė archyvinis darbas, kontaktavimas su kitais muziejais ir, be abejo, gyvais šaltiniais – naumiestiečiais. Pavyzdžiui, pavyko susitikti su viena šimtamete, kuri prieš 90 metų dalyvavo Kudirkos paminklo atidarymo iškilmėse, pati sveikino prezidentą Smetoną. Be to, ji prisiminė ir kitą objektą – anuomet naujai pastatytą mokyklą, kur mokėsi kartu su žydais, lenkais, vokiečiais. Ir čia yra dar vienas kertinis dalykas – po Antrojo pasaulinio karo mes netekome didžiulės dalies savo istorijos. Ne tik pastatai buvo sugriauti, miestai sulyginti su žeme, bet ir žmonių nebeliko. Jei tiek Naumiestis, tiek Šakiai buvo daugiataučiai, daugiakonfesiniai, tai dabar jie visiškai homogeniški. Patyrinėti laiką, kurio nebėra, išties labai įdomu.
Tau užsiminus apie laiką, kurio nebėra, prieš akis iškilo palyginus neseniai pasirodžiusi Norberto Černiausko knyga „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“, kurioje jis pateikia alternatyvų scenarijų, galėjusį įvykti tuo atveju, jei Lietuva būtų išvengusi karo, nebūtų okupuota. Ar pats nesvarstei, kaip būtų atrodęs ar atrodytų Kudirkos Naumiestis, jei ne Antrasis pasaulinis karas ir okupacija?
Minėtojo V. Petrulio tyrinėtas Naumiestyje statyti planuotų Tautos namų projektas yra vienas iš eksponatų, galinčių parodyti, į ką būtų išvirtę mūsų miesteliai. Tautos namai pasakoja labai įdomius dalykus, išlikę jų brėžiniai, patalpų planai. Juos panagrinėjus gali suprasti, kad mes tikrai labai moderniai įsivaizdavome, kaip turime gyventi. Be to, pats vizualas. Vienas ryškiausių tarpukario architektūros sprendimų buvo dekoro, kuris netarnauja funkcijai, atsisakymas. Tačiau pastatai neatrodė pigūs, jie buvo apgalvoti, estetiški, o ir tautinių motyvų radosi. Net ir biudžetinėmis pakraščio, provincijomis sąlygomis vis tiek buvo bandoma sprendimų ieškoti, norint universalią, kosmopolitinę architektūrą padaryti lietuviška. Aišku, kiek tai susiję su tautininkų partijos interesais – kitas klausimas, bet tai vis tiek gražu. Pavyzdžiui, vienas iš objektų – tiltas. Atrodo, kas čia tokio, gi tik tiltas. Štai jei atkreipi dėmesį į turėklus, ten pamatai vieną esminių dalykų – tulpės simbolį. Kudirkos bareljefas irgi įrėmintas tarp tulpių. Sakyčiau, tulpė yra šios parodos simbolis, o bendrai – tautos formavimo epizodas. O kas sovietmečiu? Labai gerai matome – pigumas ir, priešingai nei tarpukariu, į prastumą virtęs paprastumas.
Kad jau prabilai apie tautiškumą, tai pokalbį ir užbaikime esminių sąvokų išgvildenimu. Parodos pavadinime randame du žodžius – „tautiška“ ir „moderniška“. Idant būsimiems lankytojams vaizdas būtų ryškesnis ir aiškesnis, apsibrėžkime, apie ką konkrečiai čia šnekame? Pradėkime nuo „tautiška“.
Tai sunkiausia. Kai rengi parodą, atrodo, turi vidinį įsivaizdavimą, pajautimą, kaip turi būti. Su vizualu tai išpildai. Bet kai reikia tiesiog pasakyti... Mano akimis, „tautiškumas“ savotiškai susiveda į etnografinius dalykus, kurie suprantami tik kaip lietuvių, kurie lietuviams pažįstami, atpažįstami ir suvokiami. Dabar mes nesame izoliuoti, matome visą pasaulį, bet jei persikeltume šimtmetį atgal, žmonės toliau 30 kilometrų už savo kaimo nenuvažiuodavo, nematydavo. Visas tavo kūrybinis potencialas, ką audi, ką dainuoji, pildėsi labai mažame areale – jei pervažiuotum Nemuną, visai kitus dalykus rastum. Taip formavosi kažkas savito, tautiško.
Kaip ir sakei, visuomenės portretas anuomet buvo gerokai spalvingesnis. Ar šisai tautiškumas taikytinas tik lietuviams, ar ir kitų tautybių bendrapiliečiams?
Tik lietuviams. Tai neatsiejama nuo tuo metu pagrindinio valdžios tikslo, mados klyksmo – sukurti tautinę valstybę. Tiesiog reikėjo įvykdyti užduotį šiandien menkai ir sunkiai suvokiamą – lietuviškai kalbančius žmones įtikinti, kad jie lietuviai. Sprendimų, kuriais buvo bandoma kurti, stiprinti tautiškumą, buvo daug, įvairių ir įdomių. Pavyzdžiui, 1930 m. buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, visoje Lietuvoje neįtikėtinais mastais buvo švenčiamos neįvykusios Vytauto karūnacijos ir mirties metinės. Kai kalbinau minėtąją senolę, buvo akivaizdu, kad tai įsirėžė jos sąmonėn – nepasakysiu tiksliai, bet lyg kalbėdama apie pirmuosius metus mokykloje, ji sakė ne „1930-aisiais“, o „Vytauto Didžiojo metais“. Tai va, tokiais ir kitokiais keliais lietuviai buvo verčiami lietuviais. Anksčiau jie buvo tiesiog katalikai, kurie kalbėjo lietuviškai. Tai, kad atsitiko Pirmasis pasaulinis karas ir 1918 m. buvo paskelbta Nepriklausomybė, paprastam žmogui buvo nei šilta, nei šalta. Jei žiūrim, kiek savanorių užsirašė į kariuomenę, tai tas skaičius didelis nebuvo. Kai buvo pažadėta žemės, išaugo. Va, čia gal pasiūlymas dabartinei valdžiai – žadėti butus. Tik klausimas, iš kur juos paimti, dvarininkų jau neturim (juokiasi).
O kaip su „moderniškumu“?
Labiau iš architektūrinės pusės galime kalbėti – atsiranda polėkis gražinti miestus. Jei XIX a. čia buvo provincijos provincija, miesteliai buvo nugyventi, tai tarpukariu jau viskas kitaip – švara, šviesa, higiena, estetika. Ateina šitie dalykai. Kalbant konkrečiai apie Naumiestį, ryškus pokytis ateina su naujuoju burmistru Skirgaila, kuris buvo naujos kartos žmogus, užsivedęs, entuziastingas, netgi turintis meninį išsilavinimą. Būtent su Skirgailos atėjimu, tapimu burmistru Naumiestis pradeda tapti ir tautišku, ir modernišku – gatvėse pradedami sodinti medžiai, tvarkomos gatvės, įrengiami patogūs šaligatviai, statomi paminklai, namų langai didėja. Viskas yra apie šviesą – aukštos lubos, dideli langai, baltos sienos. Tai modernizmo bruožai.
Patikslink, ar gerai suprantu. Tai, kaip atrodys ir kuo gyvens miestas, tarpukariu didžiąja dalimi priklausė būtent nuo burmistro?
Didele dalimi, bet dar ir taryba buvo. Tai, kad Skirgaila nusprendė pastatyti Kudirkai paminklą turgaus aikštėje, nebūtinai visiems net ir lietuviams tarybos nariams patiko. Čia ateiname į sudėtingą istoriją ir miestelių daugiakultūriškumą. Didelė dalis Naumiesčio gyventojų buvo žydai, kurie vertėsi prekyba dar nuo XVIII a., Kudirka jiems nebuvo joks herojus, autoritetas. Gal net priešingai – žmogus, kuris apie jų tautą kalbėjo ne pačius gražiausius žodžius. Visiškai suprantama, kodėl žydams nepatiko Kudirkos paminklas – vienas dalykas simbolinė reikšmė, antras – sumažėjusi prekyvietė. Tad teko pakovoti.
Grįžkime prie „moderniškumo“. Vadinasi, jis gerokai labiau apčiuopiamas nei tautiškumas. O kaip su jo pėdsakais pačioje visuomenėje, žmonių mentalitete?
Sunku pasakyti, tyrimo reiktų. Aišku, kalbant apie tautiškumą, švietimo sistema labai daug padarė. Jei kalbi su žmonėmis, kurie tarpukariu mokėsi pradžios mokyklose, visi prisimins, kad kalbėjo maldą už Vilniaus atgavimą iš lenkų ir panašiai. Buvo kažkoks suvokimas, kad mes lietuviai, bet paprastiems žmonėms dar tik pradinėje stadijoje. O modernumas, va čia jau įdomiau, nes jis ateidavo ir per kitus dalykus, pavyzdžiui, rūbus. Jei žiūrime, kaip rengėsi žmonės 1920 m. ir 1930 m., matosi skirtumas. Net ir žvelgiant į Kudirkos paminklo atidarymo iškilmes – taip, yra moterų, kurios vis dar prisidengusius plaukus skara, bet jau yra skrybėlių. Žmonės nori atrodyti moderniai, moterys laisvėja, nebereikia plaukų slėpti. Be abejo, išliko atotrūkis tarp miesto ir giliai tradicinio kaimo, bet nepamirškime, su kuo turime reikalą – juk anuomet Kudirkos Naumiestis buvo miestas, turėjęs maždaug 3,5 tūkst. gyventojų!