Minint Lietuvos dainų šventės šimtmetį nuo birželio 29 iki liepos 6d. programoje surengta 14 renginių, subursiančių 37 tūkst. atlikėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Tarp jų ir itin gausus būrys šakiečių, kuriems jubiliejinė Dainų šventė įsirašys į širdies žemėlapį, o bent du jų ją prisimins su dar didesniu jauduliu. Šakių kultūros centro Kudirkos Naumiesčio padalinio Sintautų salės moterų vokalinio ansamblio ,,Mozaika“ ir Šakių kultūros centro mišraus choro ,,Lituanica“ vadovas Deividas Kerevičius tapo vienu iš Dainų dienos dirigentų, o šakietė, dabar Nyderlanduose gyvenanti ir ten chorams vadovaujanti Sigutė Žurauskaitė išpildė vieną didžiausių savo svajonių – Ansamblių vakare skambėjo jos specialiai Dainų šventei sukurta daina „Sėjau linelius“.
Deividas Kerevičius faktą, kad diriguos Dainų šventės finaliniame koncerte, priima gana santūriai, tačiau pripažįsta, kad labai malonu tokiu būdu būti įvertintam visos chorų bendruomenės. V. Venslovaičio nuotr.
„Aukščiausias taškas dirigavime“
Būtent tokiais žodžiais faktą, kad buvo paskirtas Dainų dienos dirigentu, įvardino pats D. Kerevičius. Kalbėjomės telefonu tarp gausių ir intensyvių repeticijų, todėl į klausimą, ar jaučia jaudulį dėl artėjančio pasirodymo, jis atsakė, kad kol kas gyvena kitais rūpesčiais, nes pasirodymui pirmiausia ruošiasi vokalinio ansamblio ,,Mozaika“ moterys, kurios atliks paties D. Kerevičiaus aranžuotą dainą „Lyk, lietau“ (m. L. Abariaus, ž. R. Lumpickienės). Tačiau žvelgiant iš esmės, paskyrimas jubiliejinės šventės dirigentu – tai patekimas tarp didžiųjų muzikų, tai chorų bendruomenės įvertinimas. D. Kerevičius prisipažino nežinąs, kokiais atrankos kriterijais vadovaujamasi atrenkant dirigentus, tačiau numano, kad tai greičiausiai dėl jo vadovaujamų kolektyvų pasiekimų.
„Tai kol kas aukščiausias taškas dirigavime, to dar nėra buvę ir Šakių istorijoje, o ir asmeniškai šita Dainų šventė paliks ryškų pėdsaką atmintyje“, – santūriai mintimis dalijasi D. Kerevičius. Praėjusį sekmadienį Prezidentūroje Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda įteikė regalijas šimtosios Lietuvos dainų šventės kūrėjams. Tarp jų buvo ir D. Kerevičius. Iškilmingą regalijų teikimo ceremoniją vainikavo maestro Vytautui Miškiniui diriguojant visų kartu atliktas kūrinys „Kur giria žaliuoja“, tapęs šimtmečio Lietuvos dainų šventės ašimi. Regalijos yra skiriamos šventės globėjams, rėmėjams, organizatoriams, atskirų jos renginių kūrybinėms grupėms, dirigentams, choreografams, režisieriams. Šiemet regalijos įteiktos 14 grupių, daugiau nei 200 žmonių.
Dainų šventės savaitės finale – liepos 6 d. Dainų dienos programoje nuskambės Donato Zakaro išplėtota lietuvių liaudies daina „O kai Sauliūtė tekėjo“. Būtent tada ir diriguos D. Kerevičius, prisipažinęs, kad su jauduliu laukiąs to momento, kai teks diriguoti dvylikai tūkstančių dainuojančiųjų. 
Ansamblių vakarui artėjant prie kulminacijos suskambo šakietės Sigutės Žurauskaitės (centre) specialiai Dainų šventei sukurta daina „Sėjau linelius“. Ją autorė atliko kartu su kitomis trimis Nyderlanduose gyvenančiomis lietuvėmis. Asmeninio archyvo nuotr.
„Tinkama vieta – tinkamas laikas“
Dar balandį publikuotame straipsnyje „Į užsieniečių širdis beldžiasi lietuviškos dainos žodžiais“ pasakojome apie Nyderlanduose chorams vadovaujančią šakietę Sigutę Žurauskaitę. Tada ji puse lūpų užsiminė, kad turi svajonę dalyvauti Dainų šventėje. Ir šiai svajonei buvo lemta išsipildyti. Liepos 3 d. buvo bene vienas ryškiausių 2024 m. šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės programos renginių – ansamblių vakaras „Gyvybės medis“, kuris išsiskyrė autentiška trisluoksne kompozicija. Viskas susidėjo iš trijų elementų: choro, atliekančio lietuvių liaudies dainas, ir kompozitorių būtent šiam koncertui sukurtus kūrinius, liaudies instrumentų orkestro ir liaudies šokių grupės. Naujos, specialiai Dainų šventei parašytos liaudies dainų išdailos skambėjo šiuolaikiškai, todėl S. Žurauskaitė dėkinga palankiai sukritusioms gyvenimo aplinkybėms, kad jos sukurta daina „Sėjau linelius“ buvo pastebėta, atrinkta ir ji pati su kitomis trimis iš Nyderlandų atvykusiomis lietuvėmis turėjo progą ją atlikti stebint tūkstančiams žiūrovų.
„Svajonės tikrai materializuojasi, – pilna džiugesio kalbėjo šakietė, kai iki pasirodymo buvo likusios vos kelios valandos. – Pamačiusi vaizdo įrašą po generalinės repeticijos, pajutau šiurpais nueinantį kūną ir atėjo aiškus suvokimas, kad esu tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Aplink mačiau žmonių akis, pilnas ašarų. Jei tai būtų atsitikę prieš dešimtmetį, tai kojos nelaikytų iš jaudulio, o dabar jaučiuosi puikiai, sulaukiu padrąsinimų, džiaugiuosi Aro Žvirblio elektronine išdaila, puikia Aušros Krasauskaitės choreografija.“
S. Žurauskaitė džiaugėsi, kad į pasirodymą atvyko tėvai, kad Dainų šventė suvienija viso pasaulio lietuvius, sukviečia namo.
„Net lietuviai bičiuliai kitose pasaulio šalyse dalinasi įspūdžiais, pasakoja negalį sutramdyti ašarų – tokia tai yra galia“, – kalba šakietė.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 dienomis Kaune. Per šimtą metų keitėsi santvarkos, mados, architektūra, renginiai, bet choristai, nepaisydami jokių aplinkybių, rinkosi dainuoti. Lietuvos dainų šventei augant ir plečiantis jos programai, dauguma šventės renginių persikėlė į Vilnių, bet ir Kaunas šventės istorijoje liks svarbus. Nors per šimtmetį daug kas keitėsi – užaugome kaip valstybė, subrendome kaip visuomenė, sužaliavome kaip giria, tačiau ir joje kiekvienas medis turi savo balsą.
„Esame unikali gentis, susitinkanti kas kelerius metus ir prabylanti sava kalba. Šios genties kalba sutampa su žemės kalba. Su paukščio ir upės, su kultūros ir atminties kalba, nes mūsų kalba yra gyvybės kalba, todėl ją suprantame visi, priklausantys ypatingajai Cantor Lituanus – lietuvių dainingųjų – genčiai“, – skelbia šio renginio organizatoriai. Ne veltui Dainų šventės tradicija įrašyta į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Aušra iš Valenčių:
