Liepos 5 d. Zyplių dvaro centriniuose rūmuose atidaryta kraštiečio Mariaus Maniušio bei kauniečio Virginijaus Kašinsko fotografijos ir tapybos darbų paroda „Akmenų dvasia“. Mariui – tai pirmoji paroda, jis sako, kad nuotraukomis siekia supažindinti visuomenę su apeiginiais ir ritualiniais akmenimis.
Šakietis M. Maniušis po mokslų Šakių „Žiburio“ gimnazijoje toliau žinias gilino istorijos, vadybos studijose. Sako, kad jis mitologija domėtis pradėjo besilankydamas dailininko V. Kašinsko, beje, jo uošvio tapybos parodose, o fotografija ėmė domėtis per karantiną, maždaug prieš ketverius metus.
„Tuomet nemažai buvau miške, gamtoje. O gamta yra unikalus modelis, kurio nereikia taisyti, gamta yra savaime tokia, kokią tu nori fotografuoti. Man patiko fotografuoti gamtą, labiausiai miškus“, – tikino M. Maniušis.
Anot jo, pirmoji pažintis su akmenimis prasidėjo Lopaičiuose (Rietavo sav.), kur galima pamatyti akmenį su veidu, saulės, stabo akmenis, paliesti vaisingumo akmenį.
„Kol nufotografavau vieną akmenį taip, kad nuotrauka būtų išties gyva, teko apsilankyti kelis kartus, kol man pavyko su tais akmenimis susikalbėti... Lopaičių etnomitologiniame komplekse radau daugiausiai įdomių akmenų su įvairiais neįprastais ženklais. Kaip minėjo Virginijus, greičiausiai velnias buvo daugiausiai su akmenimis susijęs, bet yra ir Laumės, Perkūno akmenys“, – tvirtino Marius. 
Nors rieduliai, plika akimi žvelgiant, atrodo lyg sustingę, nekintantys gamtos objektai, tačiau parodos autoriai akmenims suteikė visiškai naujas prasmes ir kontekstus, o išgirsti apie žmogaus ir akmens sąsajas susirinko gausus būrys parodos lankytojų. D. Pavalkio nuotr.
Išties daugybė riedulių apipinti vietos žmonių pasakojamomis legendomis ir padavimais.
Marius pasidalino ir istorija apie tai, kaip visą dieną Žemaitijoje fotografavo akmenis, o grįžęs į Vilnių dviejų fotoaparatų laikmenose nerado nei vienos nuotraukos.
„Teko grįžti antrą kartą, šios kelionės metu atradau dar naujų akmenų. O kitos kelionės metu norėjau perfotografuoti akmenį Molėtų rajone, vadinamąją Geležinę bobą, atvykau – medžiai suvirtę, pelkė užtvinusi, pusės akmens jau nesimato. Manau, būtina akmenį nufotografuoti, nes šiandien jis yra, o rytoj jo gali nelikti, jį gali pasiimti gamta, – pasakojo M. Maniušis. – O ant vieno akmens paburnojau sakydamas – nežinau, ar tą fotografiją norėčiau kabinti, ar ne. Skambina parodų kuratorė Inesa ir sako, kad paveikslas nukrito ir sudužo.“
Marius svarstė, kad dažnai žmonės lauko riedulius siekia parsigabenti į namus, panaudoti statybose, židiniams mūryti, aplinkai puošti, bet nepagalvoja apie mitologinius, sakralinius dalykus.
„Aš pasakoju fotografijų vaizdais apie senuosius akmenis, perteikdamas ritualinę dvasią ir aurą šviesos ir šešėlių ritmais bei paslaptinga nuotaika. Norėčiau pakviesti parodos dalyvius fotografijose ne tik pamatyti akmenį, bet ir savo motyvą...“ – kalbėjo kraštietis pridurdamas, kad lankytojai gali plačiau sužinoti apie kiekvieną Mariaus užfiksuotą akmenį nuskanavę QR kodą.
D. Pavalkio nuotr.
V. Kašinskas, kitas parodos autorius, daug metų domisi lietuvių mitologija, tad menininkas tapybos priemonėmis užmezga dialogą su lietuvių tautos praeitimi. Nors rieduliai, plika akimi žvelgiant, atrodo lyg sustingę, nekintantys gamtos objektai, tačiau dailininkas suteikia akmenims visiškai naujas prasmes ir kontekstus. Parodoje eksponuojami paveikslai taip pat sukurti Lopaičių etnomitologiniame komplekse bei kitose šalies vietovėse.
„Tai pirmoji tokia paroda, kuomet lygiagrečiai ekspozijoje pristatoma tapyba ir fotografija bei dar viena tema. Man buvo malonu parodą „Akmenų dvasia“ surengti kartu su Mariumi, kuris domisi mūsų tautine prigimtine protėvių kultūra“, – kalbėjo tapytojas V. Kašinskas.
Anot jo, mitologiniai akmenys Lietuvių tautai yra labai svarbūs, akmenų žmonės prisistatę ir prie sodybų, akmenys žymi išnykusių kaimų vietas, yra apipinti pasakojimais ir legendomis.
„Akmenį reikėtų vadinti subjektu, nes akmenys yra gyvi. Kaip ir visa mūsų žemėje. Akmenį dar vadiname moku, stabakūliu, kūliu. Akmenys, kaip žmonės, turi savo vardus. Apie akmenis pasakojamos įvairios legendos. Anot padavimų, akmenis nešdavęs velnias, kad užmestų ant bažnyčios, tačiau, netikėtai užklupus aušrai, būdavo priverstas palikti akmenį pusiaukelėj… Yra akmenų ir su velniūkščio pėdomis. Kitas padavimas pasakoja apie ties Verkšionimis Neryje stūksančią akmenų grupę, vadinamą Užkeikta veselia, – akmenimis virtusius vestuvininkus“, – pasakojo V. Kašinskas.
Paroda veiks iki rugpjūčio 16 d.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
