Anglų ir prancūzų kalbos pedagogiką Vilniaus universitete studijuojanti šakietė Goda Endzelytė, prisimindama dar metų pradžioje vykusią dviejų savaičių trukmės kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas, su šypsena tarsteli: „Tikėjausi nuotykio, nuotykį ir gavau.“ Tiesa, „nuotykis“ Godos kelionės kontekste įgauna kiek netipinius atspalvius, mat pats kelionės tikslas nesisuko apie įprastą ašį – poilsį, turizmą, linksmybes. Kartu su dar dešimtimi jaunuolių iš Lietuvos mergina Amerikon leidosi į Sent Luisę organizuotą, maždaug 24 tūkst. tikinčiųjų subūrusią katalikišką konferenciją SEEK.
Studentams skirtą SEEK konferenciją kasmet organizuoja Amerikos studentų miesteliuose veikianti katalikiška organizacija FOCUS (Fellowship of Christian University Students, liet. – Krikščioniškų universitetų studentų draugija). Godai šioje konferencaijoje dalyvauti pasiūlė Vilniaus akademinės sielovados centro sielovadininkas, neseniai kunigu įšventintas Linas Braukyla.
„Buvo labai netikėta. Po Šv. Jonų bažnyčioje vykstančių studentų šv. Mišių su Linu įsišnekome apie sielovadą, papasakojau, kad Vilniaus Žvėryno parapijoje ruošiu vaikus Sutvirtinimo sakramentui, kad mane domina jaunimo ugdymas. Rodos, smagiai pakalbėjome ir viskas. Vis tik jau netrukus gavau kvietimą Amerikon, tai buvo praktiškai vienos savaitės reikalas – pokalbis, kvietimas, bilietai. Pagalvojau, kodėl gi ne, nuotykis. Štai taip po nepilno mėnesio su lagaminais jau susitikome oro uoste“, – pasakoja G. Endzelytė.
Prasidėjo kelionė nuo... nesklandumų. Itin didele lėktuvų fane savęs ir taip nelaikančios kraštietės laukė transatlantinis skrydis, o dar ir persėdimas Frankfurto oro uoste. Finale išėjo taip, jog skrydis iš Vilniaus į Frankfurtą vėlavo, o iš Frankfurto į Čikagą iš viso buvo atšauktas. Nors oro linijos pasirūpino keliauninkų apgyvendinimu, Amerikon kompanija gavo naujus bilietus skirtingais reisais – mintis apie devynių valandų trukmės kelionę vienui vienai Godos, švelniai tariant, nesužavėjo.
„Man ir su grupe paniškai baisu skristi, o kai sužinojau, kad vienai reikės... Taip sakant, nelabai džiuginanti žinia. Galvojau – na štai, vis tik, matyt, per gerai ta Amerika, kad būtų tiesa. Bet viskas susitvarkė, suderinom galiausiai viską taip, kad visi vienu reisu skristume su perdėsimu Vienoje“, – prisimena Goda, pridurdama, jog po šitiek skraidymų, lėktuvų pakeitimų, persėdimų galinti pasakyti tiek, kad visos baimės skrydžiams bemat išgaravo. 
Anot Godos, pačios Jungtinės Amerikos Valstijos buvo būtent tokios, kokias jas ir įsivaizdavo. O štai Amerikos lietuvių šiluma ir svetingumas bei SEEK konferencijos metu atsiskleidęs Amerikos Bažnyčios gyvybingumas maloniai nustebino. Asmeninio archyvo nuotr.
Su nuotykiais Amerikon atkakę, kone parą laiko nemiegoję tautiečiai iš karto patraukė į Lemonte įsikūrusį milžinišką Pasaulio lietuvių centrą. Čia jie buvo ne tik šiltai pasitikti, apgyvendinti, bet ir įtraukti į veiklas – dar prieš išvykstant į Ameriką buvo sutarta, jog jaunuoliai praves užsiėmimus centre tuo metu vyksiančiai vaikų biblinei stovyklai.
„Vaikai gimę Amerikoje, didelė dalis jų Lietuvoje net nebuvę, tačiau, nors tarpusavyje jie labiau linkę kalbėtis angliškai, puikiai šneka ir lietuviškai. Stovyklos tema buvo „Jėzus Kristus – pasaulio šviesa“, tai mes turėjome paruošti spektaklį, kurį stovyklos pabaigoje jie rodys tėvams. Su septyniomis grupelėmis repetavome po tam tikrą epizodą, tada viską suklijavome į vieną, pavyko puikiai. Atėjo pasižiūrėti ne tik tėvai, bet ir senesnės kartos išeiviai. Dalis jų vaikystėje ar jaunystėje gyveno Lietuvoje, tad buvo labai įdomu pakalbėti, geografinių ryšių, bendrų miestų ir miestelių paieškoti“, – pasakojimą tęsia mergina.
Išvykę iš Lemonto jie patraukė į Čikagą, kur taip pat buvo pasitikti vietinių lietuvių, pastarųjų ir apgyvendinti. Apskritai, kaip juokiasi kraštietė, pradžioje patyrimas buvo itin keistas – nors puikiai suvokė esanti išsvajotoje Amerikoje, tačiau aplink save matė vien lietuvius, girdėjo vien lietuvių kalbą, it iš Lietuvos būtų kojos neiškėlusi.
Viskas pasikeitė kompanijai atvykus į Sent Luisą. „America’s Center“ konferencijų komplekse, kurio vien pagrindinė ekspozicijų erdvė užima daugiau nei 54 tūkst. kvadratinių metrų (palyginimui – viso Žalgirio arenos pastato plotas – 40 tūkst. kvadratinių metrų), vykusi SEEK konferencija, kaip minėta, subūrė apie 24 tūkst. tikinčiųjų. Dauguma jų, anot Godos, buvo amerikiečiai.
„Dienotvarkė atrodė maždaug taip – po pusryčių kiekvienas rytas prasidėdavo nuo šv. Mišių. Švęsti šv. Mišias daugiau nei 20 tūkst. žmonių minioje buvo neįtikėtina... Neįtikėtina pamatyti vien visą kunigų, vyskupų, kardinolų procesiją. Tikrai buvo įspūdinga tokias šv. Mišias apturėti, pamatyti, kad Amerikos Bažnyčia yra gyva, labai užsidegusi. Na, o po šv. Mišių būdavo kelios paskaitų sesijos, po jų laukdavo pietūs, po to – dar paskaitų. Tuomet vakarienė, po jos – bendros paskaitos. Aš nelabai įsivaizdavau, ko tikėtis, nors prieš tai ir skaičiau apie kalbėtojus, mačiau, kad jie išsilavinę, dauguma teologai, bet sunkiai įsivaizdavau, kaip tai atrodys, ar nebus tam tikra prasme šou. Bet ne, tai buvo be galo tikra, matėsi, kad žmonės gyvena tuo, ką kalba... Buvo labai gražu matyti tokią jauną, gyvą Bažnyčią. Sakramentų šventimas buvo vienas iš kertinių konferencijos momentų. Šv. Mišios, nuolatinė Adoracija, galimybė prieiti išpažinties... Man atrodo, jog tai labai svarbu, nes Sakramentuose slypi esmė. Ten mes sutinkame Dievą“, – įspūdžiais dalijasi mergina.
Na, o po konferencijos laukė savaitė kelionių. Nuomotu automobiliu jaunuoliai leidosi į Amerikos platybes – kantri muzikos sostinėje Nešvilyje jie aplankė didžiulį benediktinių vienuolyną, netoliese esančiame Čatanungos mieste, kurį atrado atsitiktinai, mat juos čia pakvietė konferencijoje sutiktas Amerikos lietuvis, užsuko į studentų miestelį, dalyvavo studentiškose šv. Mišiose ir Agapėje, kurios metu buvo vaišinami meksikietiškais tako.
Galiausiai kompanija patraukė ten, nuo ko viskas prasidėjo – į Lemontą, kur konferencijos įspūdžiais juos pakvietė pasidalinti lietuviai ateitininkai.
„Turėjome pasibuvimą su jaunesniais ateitininkais, kurių didelė dalis, beje, į Dainų šventę suvažiavo dabar. Turėjome ir su vyresniaisiais – jiems pasakojome apie SEEK. Neįprasta kelionės pabaiga, nes pirmosiomis kelionės dienomis, pirmojo vizito metu Pasaulio lietuvių centre buvome nauji žmonės, o kai grįžome atgal, visiškai kaip savus priėmė, jiems buvo labai įdomu išgirsti, kaip mums sekėsi. Buvo vakaronė, žmonės atėjo pasiklausyti, ką mes parsivežame. Vakaronė vyko ateitininkų namuose, tai ten mini ekskursiją dar apturėjome. Ir spėkit, ką jie archyvuose turi? Ogi savo Čikagos laikraštį „Draugą“, nuo 1909 m. leidžiamą. Net juokas suėmė, galvoju – štai visur „Draugas“. Ir namie, ir Amerikoje“, – su šypsena prisimena šakietė.
Teiraujuosi Godos, ar tikėjimas, „Draugas“, vietinių tautiečių puoselėjama lietuvybė ir yra vieninteliai Lietuvą ir Ameriką jungiantys dalykai, vieninteliai panašumai? Kaip iš tiesų atrodo toji svajonių šalis?
„Ameriką iš įvairių pusių mes dažnai matome filmuose, tai panaši ji ir yra. Man ji pasirodė kraštutinumų šalimi – vienur pavažiavęs matai skurdžius rajonus, benamius, kitur pavažiavęs išvysti prabangius daugiaaukščių kvartalus, dar kitur – jaukias privačių namų gatveles, tokias kaip per „Vienas namuose“. Be to, tai yra kiekių, mastų šalis. Tiek pati šalis milžiniška, tiek kasdienoje – parduotuvėje tu nieko po nedaug nenusipirksi. Reikia trupučio pieno į blynus? Ne, jį tik galonais pardavinėja. Viskas vartojama didžiuliais kiekiais, „trupučio“ nėra. Patys amerikiečiai kalbūs, draugiški. Kiek liftu bekilsi, besileisi, įlipęs amerikietis visada paklaus, kaip sekasi, kur trauki, iš kur esi. Atvirumas labai jaučiasi. Amerika buvo tikrai amerikietiška, tokia, kokią įsivaizdavau. O štai Pasaulio lietuvių centras ar net pati konferencija išties stebino, nes jokių išankstinių lūkesčių neturėjau. Šiluma, priėmimas ir tikėjimo dovanojama bendrystė... Neįtikėtina!“ – apibendrindama kelionę sako Goda, pridurdama, jog ši kelionė išties buvo nuotykis. Nuotykis, kurio ji niekada nepamirš, nuotykis, kuris, gali būti, niekada nebepasikartos.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
