Liepos 6-ąją baigėsi beveik savaitę trukusi jubiliejinė Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. Tai šventė – apie vienybę ir bendrystę, apie tai, kokia drąsi, unikali, graži ir šviesi yra mūsų valstybė ir jos žmonės. Tiek šventės organizatoriai, tiek ne pirmus metus dalyvaujantys pripažino, kad tokios gausios šventės gal ir nėra buvę, o atgarsiai po jos – tarsi nesibaigianti daina vilnija ir šakiečių lūpomis, gula į prisiminimų albumus, o svarbiausia – lieka širdyse.
Tai, kas liko už kadro
Dainų šventės savivaldybės koordinatorės pareigas ėjusi Asta Kėvelaitytė šioje srityje ne naujokė. Jau ketvirtoji Dainų šventė, kai jai ir jos darbo grupei teko koordinuoti daugybę dalykų: nuo visiškų smulkmenų iki pačios esmės – kolektyvų perklausų ir pasirūpinimo, kur gausi šakiečių delegacija apsistos, kada ir kur pietaus, o dar kur visas transporto grafikas... Ji džiaugiasi, kad užsimezgė labai šilta draugystė su Vilniaus Gabijos progimnazijos direktoriumi, kuris svetingai atvėrė duris, ir kai kuriems dalyviams progimnazija tapo namais kelioms dienoms ar beveik savaitei. 
Savivaldybės koordinatorės pareigas ne pirmą kartą ėjusi Asta Kėvelaitytė (kairėje), padedama kolegės Eglės Plančiūnienės (dešinėje) ir kitų darbo grupės narių dar gerokai iki oficialios šventės pradžios rūpinosi visomis detalėmis, kad gausios šakiečių delegacijos viešnagė sostinėje būtų kuo patogesnė ir sklandesnė. V. Venslovaičio nuotr.
„Banalu, bet taip iš tiesų yra, kad kai tik baigiasi viena dainų šventė, prasideda smulkūs organizaciniai darbai kitai šventei. Tačiau su metais ateina patirtis, pažintys su kitais koordinatoriais, pasidalinimai patirtimi, pasimokymai iš ankstesnių klaidų“, – kalba A. Kėvelaitytė.
Kai Lietuvos dainų šventės koncertus stebi prie TV ekrano, atrodo, kad užkulisių ir buities ten beveik nėra – tik šypsenos, gėlių vainikai, pasitempę šokėjai ir spindinčios choristų, kitų artistų akys. Tačiau iš tiesų užkulisių ir buities už kadro lieka daug. A. Kėvelaitytė, sako, kad tokiose situacijose dažnai išnyksta ribos tarp „tavo“ ir „mano“. O situacijų būna pačių įvairiausių: kam prireikia paguodžiančio žodžio, kam realios pagalbos, nes sušlubavo sveikata, kasas merginoms ir vainikus pina tiesiog konvejeriu – imasi tie, kurie gražiausiai tą moka, o kai dingsta saugant nuo lietaus į šiukšlių maišą supakuoti batai, nepasibodima ir parko konteineryje pasikuisti. Beje, sėkmingai! Ir taip pasirodymas išgelbėtas. „Tavo“ ir „ mano“ nelieka ne tik tarp to paties rajono kolektyvų, bet ir apskritai tarp visų šventės dalyvių, koordinatorių – pasiskolinti šokėją, jei savas sunegalavo, lygiai taip pat normalu kaip pas kaimynę druskos. Ir patys vadovai dirbo netausodami savo resursų. Ką ten netausodami – štai Meno mokyklos šokių grupės „Šakietukas“ vadovei Justei Lukauskienei net kojos įtvaras nebuvo dingstis nedalyvauti Dainų šventėje.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Gal ir buvo tokių, kuriems ko nors iš mūsų pusės pritrūko, bet stengėmės kaip įmanoma pasirūpinti visų poreikiais. Dar iki šventės dėjome pastangas, kad visi pasirodymams turėtų tinkamus kostiumus, prašėme darbdavių geranoriškai pasižiūrėti į šventės dalyvių darbo grafikus, kad visi galėtų ramia širdimi ir deramai atstovauti mūsų rajonui. Be to, šiltai kolektyvus palydėjo, pasitiko bei šventės metu globojo rajono savivaldybės meras. Ne visi rajonai gali pasigirti tokiu dėmesiu. Jautėsi, kad visi turime bendrą tikslą, kad tai buvo visų mūsų šventė“, – kalba A. Kėvelaitytė.
Trečiadienio popietę Šakiuose buvo įteikti 24 simboliniai Dainų šventės medaliai, dar kartą pasidžiaugta praėjusia jubiliejine švente, bendryste ir padėkota už įdėtą darbą. Šakiams atstovavo 27 kolektyvai, iš viso per puspenkto šimto žmonių. 
V. Venslovaičio nuotr.
Masinė euforija ir nuovargis, kuris pasimiršta
Nežinia, ar Lietuvoje galima rasti šeimą, kuri nebūtų kažkaip susijusi ar dalyvavusi Dainų šventėje. O ar gali būti gražiau už šeimą, kurios visi nariai buvo jubiliejinės Dainų šventės dalimi? Irma, Vytautas, Ieva ir Jokūbas Martinaičiai šiemet patyrė tą jausmą visi kartu – vaikai kojas miklino „Pynės“ ir „Šakietuko“ šokio sūkuriuose, tėvai sukosi tarp „Vijūro“ porų, tačiau visi kone savaitę praleido sostinėje.
„Buvome labai patenkinti gyvenimo sąlygomis, nauja mokykla, erdvios klasės, kuriose miegojome, visur švaru, tvarkinga. Maistas, kaip ir tikėjomės, nes žinojome iš ankstesnių vaikų patirčių, tai skaniau, tai mažiau skanus, tačiau visa kita paliko neišdildomus įspūdžius. Didžiuojamės, kad visa mūsų šeima buvo dalis šio istorinio momento ir tai atsiminsime visą gyvenimą. Džiaugiamės, kad turėjome galimybę visi kartu pajusti nepakartojamą atmosferą, o repeticijų nuovargis greitai pasimiršo – atminty liko tik gražūs momentai“, – visų vardu kalba Irma.
Tik geriausius įspūdžius parsivežė ir Lekėčių mėgėjų teatro aktoriai.
„Visų nuotaika buvo pakili ir tikrai šventiška, maistas normalus, nakvynės mes neragavome, nes teatralai, labai gaila, atvyksta tik vienai dienai, tad nuo ankstyvo ryto buvome veiksme: repeticijos ir iki vėlyvo vakaro vaidinimai, po to dar kelionė namo. Suprantama – išvargina, bet nieko tokio, šimtmečio Dainų šventės Teatro diena dar tikrai ilgai išliks mūsų visų atmintyje ir širdyse. Nuostabu būti įspūdingos, visų geriausių Lietuvos teatrų sukurtos Teatro dienos dalimi“, – kalba teatrui vadovaujanti Vaida Brazaitienė. 
Po lekėtiškių teatralų pasirodymo Vilniui švara rūpintis jau nebereikės... Asmeninio archyvo nuotr.
Šventė sulaukė didelio susidomėjimo, apie tai ne kartą pranešė ir organizatoriai – į kai kuriuos renginius bilietų neliko vos tik jiems pasirodžius prekyboje, o nemokami renginiai buvo taip pat anšlaginiai.
Kad ši šventė svarbi ir ypatinga mums, lietuviams, kalba ir kita šakietė, Šakių kultūros centro mišraus choro „Lituanica“ ilgametė narė Jurgita Martinaitienė: „Tiesiog gniužulas gerklėje, kai stovi tarp geriausių chorų, kai diriguoja tavo kolektyvo vadovas, beje, bravo visai „Lituanicai“, kai po paskutinių „Mūsų dienos kaip šventė“ akordų nutyla minia, skandavusi „Lietuva“, visi tarsi nuščiūva, net kvėpuoti, atrodo, nustojo, stoja tokia tyla, tarsi dar kažkas turėtų įvykti... ir pasigirsta „Kur giria žaliuoja“ – ten jaudino viskas, emocijų ir ašarų neslėpė net ir jaunimas, visi tiesiog drįso būti savimi, neslėpti emocijų, o jausmas – tarsi stovėtum su gimine. To nepasimiršiu visą gyvenimą.“ Moteris sako, kad anksčiau jai į Dainų šventę yra tekę lydėti sūnų, todėl nei buitis, nei tų dienų grafikas nenustebino – žinojo, ko tikėtis. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Ši Dainų šventė buvo kitokia nei ankstesnės dėl Ukrainoje vykstančio karo. Tada iš tiesų supranti, kokia laimė, kad esi laisvas, o dainų žodžiai įgauna visai kitą prasmę, jie stringa gerklėje, o kai savo delne jauti tvirtai spaudžiančią visai nepažįstamo ranką... to neįmanoma apsakyti žodžiais“, – jautriomis akimirkomis dalinasi Jurgita, kuri džiaugiasi, kad šiais įspūdžiais galėjo dalintis su šventėje taip pat dalyvavusiu vyru Mindaugu bei juos atlydėjusia dukrele. 
Dainų šventės įspūdžius visi Martinaičių šeimos nariai rinko kartu: „Džiaugiamės, kad turėjome galimybę visi kartu pajusti nepakartojamą atmosferą, o repeticijų nuovargis greitai pasimiršo – atminty liko tik gražūs momentai.“ Asmeninio archyvo nuotr.
Įspūdžius iš Dainų švenčių į gražius karolius gali verti ir Šakių meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja, Šakių kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Gaudenė“ bei jaunių choro „Aušrinės“ vadovė Ramunė Valaitienė. Ji prisimena, kad įspūdį paliko pirmoji šventė, kai ji dar buvo pradinėse klasėse ir, žinoma, ši jubiliejinė: „Be galo įspūdingas šimtmetis, puikiai iškomunikuota ir subrandinta šventė. Visada sakau, kad nupasakoti neįmanoma, reikia pačiam patirti, todėl džiaugiuosi už tuos, kurie Dainų švente užsikrečia. O tokių minių žmonių nesu niekada mačiusi – smagu, kai eisenos metu mojuoja buvę mokiniai, kad rašo žinutes, prisimena savo patirtis ir to ilgisi, nes būti žiūrovo pozicijoje smagu, bet dalyvauti – kur kas smagiau. Emocijų išties labai daug ir jeigu atrodo, jog lietuviai šalti, uždaro būdo žmonės, čia pajunti visai ką kita, nes susikimba rankos, dialogas rišasi savaime – ypatingas vienybės, stiprybės ir nepaaiškinamos galios jausmas.“
Labiausiai vis dėlto šios šventės metu atidirba šokėjai – ilgos ir varginančios repeticijos, neretai ir griežtesnis baletmeisterių žodis, kuris jautresnį ir įskaudinti gali – visa tai lieka už kadro.
„Labai daug juodo darbo, kurio žiūrovas nemato, daug pastangų, atsakomybės, noro kiekvieną repeticiją padaryti dar geriau, tiksliau, kad tik šventė būtų įsimintina. Tada sulauki klausimo: iš kur pas jus tiek sveikatos? Iš kur tiek jėgų? Belieka atsakyti, kad žmogus nepaprastai daug gali, bet tam reikia atiduoti visą save... Būdami maža dalele šios nuostabios šventės padėjome sukurti reginį visai Lietuvai“, – jau po šventės įspūdžiais dalinasi Šakių kultūros centro jaunimo tautinių šokių kolektyvui „Pynė“ ir pagyvenusių liaudiškų šokių grupei „Girėnai“ vadovaujanti Vitalija Venienė. 
Organizatorių nuotr.
Lietuvoje juk neturime tiek daug tradicijų, kurios apima, sujungia visą tautą, visas kartas, o šiemet organizatoriai surado esminį, mus vienijantį vardiklį – pasirinkta tema „Kad giria žaliuotų“ savyje talpino visas taip aktualias temas, pradedant ekologija, baigiant kultūra ir pamąstymais apie asmeninę atsakomybę, kaip gyvename, ką mūsų tėvai darė ir davė mums, ką mes paliksime savo vaikams.
Alvydas iš Valenčiūnų:
