Zanavykų muziejus lankytojus kviečia į naujas parodas: duris atvėrė unikali laikrodžių paroda „Sustojęs laikas“ iš Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus ir Zanavykų muziejaus rinkinių. Šiais metais 95-ąjį gimtadienį būtų šventęs tautodailininkas, fotomenininkas Alfonsas Zokas, jam atminti surengtoje parodoje „Akiratis“ – fotografijos bei paties fotomenininko gaminti fotoaparatai.
Norėdami sužinoti, kiek dabar yra valandų, vis dažniau žvalgomės į mobiliuosius telefonus, jau ir namuose kur kas mažiau laikrodžių tiksėjimo. Todėl išties verta apsilankyti Zanavykų muziejuje veikiančioje laikrodžių parodoje, ne tik prisiliesti prie istorijos, bet ir praplėsti akiratį. Jei anksčiau žmonėms nuspėti laiką padėdavo saulės, dienos ir nakties kaitos, mėnulio fazių stebėjimas, palaipsniui žmonės sukūrė įvairių laiko skaičiavimo prietaisų, tokių kaip saulės, vandens ar smėlio laikrodžiai. Pirmieji mechaniniais svarsčiais varomi laikrodžiai, pakabinti bažnyčių varpinėse ir varpų dūžiais pranešę valandas, buvo sukurti XIII a. pabaigoje. Nuo XVIa. pradėta gaminti įvairius nešiojamuosius ir stalinius mechaninius laikrodžius, XVII—XVIIIa. buvo populiarūs prie sienos statomi laikrodžiai. Kišeninis laikrodis tapo prabangos daiktu, kurį galėjo sau leisti tik turtingieji. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, pradėjus plisti masinės gamybos laikrodžiams, šie tapo prieinami plačiajai visuomenei. Karo metu rinkoje pasirodė rankiniai laikrodžiai, kuriuos buvo patogiau naudoti kariškiams. 
Zanavykų muziejaus etnografė Renata Kutkienė kviečia apsilankyti laikrodžių parodoje ir pamatyti, kokie laiko skaičiavimo prietaisai buvo madingi Šakių bei Vilkaviškio kraštuose. D. Pavalkio nuotr.
Laikrodžių parodą apžiūrėti pakvietusi Zanavykų muziejaus etnografė Renata Kutkienė pasakojo, kad parodoje eksponuojama per 60 laikrodžių, keletas jų iš Zanavykų muziejaus fondo, likusi dalis – Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vertybės. Tai XIX a. pabaigos–XX a. antros pusės kišeniniai, pakabinami, pastatomi bei rankiniai laikrodžiai. Pirmiausiai stabtelim prie pakabinamų su gegutėmis, juos Zanavykų muziejui padovanojo Šakių rajono gyventojai. Muziejininkė kviečia apžiūrėti laikrodžius iš tarpukariu Vilkaviškio mieste veikusių parduotuvių – prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jie buvo užkasti bidonuose po žeme.
„Dalis laikrodžių su Virbalio miesto muitinės plombomis, gamintojų etiketėmis. Ant vieno laikrodžio nurodyta net kaina – 65 litai. Manau, jau labai brangus“, – pasakoja muziejininkė, pridurdama, kad ir ateityje muziejininkai yra numatę rengti bendras parodas su kitais šalies muziejais.
Medžiagos, iš kurių pagaminti laikrodžiai, irgi labai skirtingos, daugiausiai mediniai, plastiko. Parodoje eksponuojama nemažai žadintuvų. Deja, nė vienas netiksi, neišgirsi ir laikrodžių rodyklių šnarėjimo. Ir nors kiek berodytų laikrodžiai, mes laiko niekada neturėsime nei daugiau, nei mažiau...
Muziejininkė R. Kutkienė pakviečia aplankyti ir daugeliui buvusio pažįstamo A. Zoko fotografijų parodą. Kraštietis gimė Kriaučėnų kaime, Slavikų valsčiuje. Meniška prigimtimi pasižymėjo jau nuo mažumės – tapė portretus. Studijavo dailę, vėliau dirbo Šakių kino reklamos dailininku. Laisvalaikiu domėjosi menu, pats tapydavo, piešdavo, droždavo iš medžio ir fotografuodavo. Šakių rajone buvo surengtos kelios jo tapybos darbų ir fotografijų parodos. Pasak muziejininkės, šiemet lankytojams pristatomos 27 A. Zoko fotografijos, kuriose gimtojo krašto vaizdai, kasdienio gyvenimo akimirkos, bei 10 jam priklausiusių fotoaparatų.
„Ne viena nuotrauka labai primena šiuolaikines asmenukes. Jis pats gamindavo fotoaparatus, jais ir fotografuodavo. Parodoje eksponuojami net keturi jo pagaminti fotoaparatai, kurie turi ir pavadinimus. Pirmasis jo pasigamintas fotoaparatas buvo „Akiratis“, todėl ir parodą, skirtą A. Zokui atminti, taip pavadinome. Kitų pavadinimai – „Mifolit“, Svajonė-75“, „Omega-95“, – pasakojo muziejininkė.
A. Zokas buvo neeilinė asmenybė. Daugelis jį prisimename kaip vienišių ir keistuolį, turėjusį išskirtinę išvaizdą, todėl lengvai atpažįstamą, bet taip niekieno iki galo ir nepažintą...
Neretai fotomenininką galėdavai sutikti įvairiuose renginiuose ir miesto šventėse piešiant miestiečių ir miesto svečių šaržus. A. Zokas mirė 2008 metais.
Alvydas iš Valenčiūnų:
