
Jau ketvirtį amžiaus Šakiuose gyvuoja bardų muzika, suburianti, kaip pats festivalio sumanytojas ir puoselėtojas Arūnas Danielius sako, bičus, bičiulius ir bitutes kaimo turizmo sodyboje „Bičnamis“. Ąžuolų pavėsis tikriausiai saugo daugybę akordų, posmų ir paslapčių bei vilčių, kurios lieka tarp dainuojamosios poezijos eilučių. Praėjusį penktadienį bardų festivalis buvo neeilinis, nes jubiliejinis ir sidabrinis. Sako, kad tai ir pats seniausias tokio tipo festivalis Lietuvoje. Kaip tie 25-eri metai prabėgo, nesupranta ir pats festivalio idėjos autorius, bet džiaugiasi gyvuojančia tradicija, ištikimais renginio gerbėjais ir pažada, kad tai dar ne pabaiga...
Kažką ypatingo tas „Bičnamis“ turi, kad į jį, kaip į avilį, kasmet susirenka gausus būrys tų, kuriems artima dainuojamosios poezijos dvasia. Tai žanras, kuris nepaiso amžiaus ar statuso, nereikalauja atlikti jokių namų darbų. Užtenka būti ir klausytis, o tada jau atsiveria kiekvienam savos durys į poeziją ir muziką. Ištikima šio festivalio bičiulė ir vedėja Rima Rauktienė specialiai pasidomėjo ir atskleidė intriguojantį faktą, kad sidabras, pasirodo, iš tauriųjų metalų geriausiai atspindi šviesą. 25-erių metų sukaktį priimta laikyti sidabrine, todėl ir šviesos tą vakarą pakako ne tik renginio metu, bet ir parsinešimui namo. Kūrinius dovanojo keturiolika atlikėjų – kiekvienas su sava šviesa, palinkėjimu, pamąstymu. Vieni jau viešėjo ne pirmą kartą, kitiems „Bičnamio“ atmosfera buvo visai nauja patirtis. Bardų festivalio sumanytojas ir puoselėtojas Arūnas Danielius (stovi) labiausiai dėkojo gausiai susirinkusiai publikai ir visiems, palaikantiems bei remiantiems šią idėją. D. Pavalkio nuotr.
„Sunku patikėti, kad prabėgo 25-eri metai, tačiau viskas įamžinta nuotraukose, straipsniuose, kuriuos stengėmės jums surinkti ir jums parodyti. Kad festivalis gyvuotų, reikia žiūrovų, todėl svarbiausi čia esate jūs. Argi mes patys sau darytume vakarėlį be jūsų? Džiugu, kad turime gerbėjų ratą, kuriems bardų muzika patinka“, – trumpai kalbėjo A. Danielius ir dėkojo visiems, kas prisidėjo, parėmė, atėjo. Simboliška, kad jis muzikinę renginio dalį pradėjo daina, kuri sukurta pagal amžinatilsį jo mamos Birutės eiles – ji buvo bene pati didžiausia šio festivalio gerbėja.
Tą vakarą skambėjo įvairiausi kūriniai – ironiški ir paradoksalūs, lyriški ir linksmi, o buvo ir tokių, kurie drąsiai pretenduoja tapti festivalio himnu. Festivalio sumanytoją sveikino rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius, pasidžiaugęs, kad mūsų rajonas garsėja unikaliais kultūriniais renginiais: „Šis festivalis išsiskiria tuo, kad yra puoselėjamas vienos šeimos. Tai įrodymas, kad žmogus, turintis idėją, gali labai daug. Už tai jiems padėka.“D. Pavalkio nuotr.
Kiekvienais metais A. Danielius puse lūpų prasitaria, kad jau kitąmet galbūt festivalio nebebus, kad gal jau paskutinis... Tačiau jubiliejinio vakaro metu vis tik pavyko išpešti pažadą, kad kol jėgos leis, noro organizuoti festivalį pakaks.
Sidabrinis bardų festivalio renginys buvo turtingas tuo, kad antrą kartą festivalyje viešintis žinomas teatro ir kino aktorius, dainuojamosios poezijos koncertų organizatorius bei dalyvis Gediminas Storpirštis pasivedžiojo kam žinomais, o kam naujais bardų bei dainuojamosios poezijos istorijos takais. Jis pripažino, kad šakiečiai gali džiaugtis turį bene seniausią bardų festivalį Lietuvoje.
„Tie, kas yra ką nors organizavę, žino, kiek energijos, nemigo naktų, laiko ir darbo tenka įdėti, kad festivaliai vyktų, o 25-erius metus išlaikyti tradiciją ir ją puoselėti yra tikrai kažkas nepaprasto“, – sakė G. Storpirštis.
Dainuojamosios poezijos sąvoka, pasak svečio, kildinama iš lenkų kalbos. Ją atvežė ir išvertė Alfredas Kukaitis. Pats bandė ją ir prijaukinti, bet kol šios sąvokos neperėmė ir nepradėjo koncertuose naudoti maestro Vytautas Kernagis, tol šis vardas buvo abejotinas. D. Pavalkio nuotr.
„Visaip buvo bandoma įvardyti – ir autorine daina, ir aktorine daina, bet pasilikta prie dainuojamosios poezijos. Antrasis vardas yra bardų muzika, prie jo šiek tiek prisidėjau ir pats, – pasakoja G. Storpirštis. – Bardai atėjo iš keltų kultūros. Jie buvo atsakingi už muzikinį gyvenimą. Net jei mieste vykdavo karas, o į miestą įžengdavo bardas, karas sustodavo. Pagarba bardams buvo įgyjama ne veltui – jų mokslas keltų dvasinėse mokyklose trukdavo iki 21-erių metų, o žinios apimdavo labai plačiai – nuo astronomijos iki oratorystės. Tai buvo žmonės, turėję teisę apdainuoti praeities ir dabarties įvykius. Mūsų supratime tai atitiktų vaidilas, žynius ar dvasios mokytojus.“
Ir nors nėra lengva glaustai ar tiksliai įvardyti, kas yra toji dainuojamoji poezija ar bardai, bet tai yra žanras, kuriame svarbiausia teksto, žodžio ir muzikos turinys. Neišmanantys gal sakys, kad tai nuobodžios lyriškos, nepaveikios baladės, tarp kurių gal net nusnūsti galima, o pabudęs rasi juos vis dar dainuojančius. D. Pavalkio nuotr.
„Bet taip gali manyti tik sofos ekspertai, o tie, kurie yra buvę bardų koncertuose, visada išgirs, kas buvo norėta pasakyti. Dažnai tokiems ekspertams patariu atsisėst į kėdę scenoje ir dvi valandas pasakoti, dainuoti ir šokti – trumpiau tariant, prikaustyti publiką, kad neišsiskirstytų...“ – kalba G. Storpirštis ir priduria, kad iš esmės, jei atlikėjo širdis atvira, tai nesvarbu, kokia kalba jis dainuoja, klausytojas jį išgirs ir supras. O festivalio senbuvis iš kaimyninio Jurbarko Saulius Lapėnas reziumuoja: „Dainuojamoji poezija duoda galimybę pasakyti tai, ko kartais nepasako storiausia knyga, o keliomis taikliomis mintimis, sustiprintomis muzikos garsais, galima prisibelst į kiekvieną širdį.“
Labai tikėtina, kad tą vakarą klausytojai namo parsinešė daug sidabrinės jubiliejinio festivalio šviesos.