Savo gyvenimo prasmę atrado tapyboje

Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio vadovė Asta Grigaitienė (kairėje) kraštietei tapytojai Rimai Ližaitienei linkėjo tik šviesių spalvų jos paveiksluose ir skatino surengti dar ne vieną parodą. L. Poškevičiūtės nuotr.

Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio salėje atidaryta pirmoji bliuviškietės Rimos Ližaitienės tapybos darbų paroda „Pokalbiai“. Autorė pirmą kartą teptuku prie drobės prisilietė prieš šešerius metus. „Tai buvo tarsi kelionė, pokalbis, malda... Tai buvo ir tebėra būdas Dievui kalbėtis su mano siela“, – sako moteris.

Parodos pristatymas prasidėjo nuo muzikinių sveikinimų – jautrus dukros Rūtos kankliavimas, Barzdų salės ansamblio atliekami romansai (vad. Rasa Malinauskienė) ir Virgilijaus Buteikio armonikos garsai. Su armonika susijusi ir pati Rima – šiuos instrumentus ji dekoruoja.

R. Ližaitienė yra įgijusi siuvėjos su meniniu siuvinėjimu specialybę. Parodos autorė pripažino, kad anksčiau niekada nepiešė, netapė, o gyvenimas jai nepagailėjęs išbandymų, likimas atvedė į Zanavykiją.

lizaitiene paroda2L. Poškevičiūtės nuotr.

„Gyvenime mes sutinkame žmones, kurie tarsi rodyklės – ima tavo gyvenimą ir pasuka. Mano pirmoji tapybos mokytoja buvo tautodailininkė, griškabūdietė Rima Amonienė“, – sako R. Ližaitienė rodydama patį pirmą nutapytą paveikslėlį, kurį nutapė pradėjusi lankyti tuometinio Griškabūdžio kultūros centro dailės studiją.

„Man tapyba yra kalba. Ir aš labai norėjau ją pažinti. Tuomet ėmiau vieną drobę, kitą ir pasileido tapyba kaip upė... Aš imu tapyti, kai pajuntu vidinį kvietimą eiti tapyti“, – atskleidžia parodos autorė.

Šiandien pasiėmusi drobę, teptukus ji tęsia gyvenimo kelionę ir sako: „Dievas rado būdą susikalbėti su mano siela. Tapyba ir spalvos – tai ne kažkokio daikto vaizdavimas, bet terapija. Kai į mano gyvenimą atėjo labai sunkus laikas, tai sugebėjau nutapyti kažkokį sudžiūvusių medžių mišką. Supratau – kas žmogaus viduje, tas ir išorėje. Ir ačiū sakau Rimutei, kuri sakė: jei negali pati tapyti, duok savo rankai teptuką ir lai ji tapo. Taip ir padariau. Ir Dievas vedžiojo teptuką, ir gydė mano vidų.“

lizaitiene paroda3L. Poškevičiūtės nuotr.

Parodos autorė pripažino, kad jos tapybos darbai pagal tematiką itin skirtingi.

„Aš nekabinau prie kiekvieno paveikslo pavadinimo, nes paveikslas yra kaip knyga. Knygos pavadinimas labai mažai reiškia, kas iš tikro knygoje yra parašyta. Lai kiekvienas iš jūsų paveiksluose mato tai, ką nori matyti. Ką jaučia širdis“, – kalbėjo R. Ližaitienė.

Ji pasakojo, kad tapo dažniausiai virtuvėje, kai pasilieka viena.

„Man labai daug Dievas yra kalbėjęs per paveikslus... Tai, kam esi pašaukta ir kas esi iš tikrųjų, žino tik Kūrėjas. Aš taip augau ir suvokiau, kad drobė yra tik išrinktiesiems. Bet prieš šešerius metus paliečiau drobę dažais. Dievas nulaužė tuos mano įsitikinimus. Tapant aš girdžiu Kūrėją sakant, kad tu esi mylimas vaikas. Tai tapo man pamatu, ant kurio šiandien tvirtai stoviu“, – kalbėjo R. Ližaitienė.

Rodydama į paveikslą, kuriame stilizuota širdis, Rima pataria – „klausyk savo širdies“.

Griškabūdžio padalinio vadovė Asta Grigaitienė atskleidė, kad Rima dar ir kuria eiles.

„Eilės tiesiog ateina, jas reikia pagauti ir užrašyti. Tai, kad aš šiandien tapau, rašau, tai yra mano kelionė su Dievu – teptuku ir spalvomis. Ačiū visiems, kurie esate mano kelionėje, esat brangios rodyklės, kad nenuvažiuočiau į šoną. Didelį ačiū tariu savo šeimai“, – kalbėjo R. Ližaitienė.

lizaitiene paroda4L. Poškevičiūtės nuotr.

Žvelgdamas į R. Ližaitienės darbus matai Nukryžiuotąjį, po dangaus mėlynę sklandančius paukščius, jūros bangose besisupančius laivus, į sniegą įbridusius briedžius, mėlynuojančias žibuokles ar pakalnutes, Jablonskynės trobos kampą. Kituose darbuose – Kūrėjas ir jo kūrinijos harmonija.

Kalbėjusieji linkėjo R. Ližaitienei šviesių spalvų jos paveiksluose, šviesių dienų ir minčių gyvenime.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar saugu miesto gatvėse?

klausimelis 12 06Deividas iš Keturnaujienos:

Automobilio nevairuoju, važinėju autobusu, po Šakius daugiausiai vaikščioju pėsčiomis. Kuomet eini per pėsčiųjų perėją, ne visada vairuotojai pristoja. Arba praeini iki pusės kelio, o automobilis pro nugarą jau lekia. Kad pilnas miestas pristatytas automobilių, man nemaišo. Jeigu stovėjimo aikštelė būtų atokiau, kaip tuomet kokiai močiutei ateiti? Mano kaime saugu, nebent reikia žiūrėti, kad koks traktorius nepervažiuotų. Tiesa, man nueiti iki autobusų stotelės per regioninį kelią nesaugu. 

klausimelis 12 06 2

Saulė iš Šakių:

Pati nevairuoju. Yra kai kurios gatvės nesaugios, pavyzdžiui, vasarą medžių šakos užstoja. Ne kartą yra buvę, kad vairuotojas manęs greičiausiai net nematė. Visur miestuose daug automobilių pristatyta. Stebiu ženklus ir dėl savo, ir dėl kitų saugumo. Ruošiantis eiti per perėją, pasitaiko, kad vairuotojas vis tiek pravažiuoja. Neseniai situaciją stebėjau, kad vaikai su dviračiais per perėją sau pravažiavo. Gal reiktų čia daugiau prevencijos?

europos pulsas350px

IDLT240726 MYLIU LIETUVA300x600 1731928024
 
uz kaledas drauge

nuoma350px 
 
 BlueYellow-baneris
 
duarto baneris
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.