Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio salėje atidaryta pirmoji bliuviškietės Rimos Ližaitienės tapybos darbų paroda „Pokalbiai“. Autorė pirmą kartą teptuku prie drobės prisilietė prieš šešerius metus. „Tai buvo tarsi kelionė, pokalbis, malda... Tai buvo ir tebėra būdas Dievui kalbėtis su mano siela“, – sako moteris.
Parodos pristatymas prasidėjo nuo muzikinių sveikinimų – jautrus dukros Rūtos kankliavimas, Barzdų salės ansamblio atliekami romansai (vad. Rasa Malinauskienė) ir Virgilijaus Buteikio armonikos garsai. Su armonika susijusi ir pati Rima – šiuos instrumentus ji dekoruoja.
R. Ližaitienė yra įgijusi siuvėjos su meniniu siuvinėjimu specialybę. Parodos autorė pripažino, kad anksčiau niekada nepiešė, netapė, o gyvenimas jai nepagailėjęs išbandymų, likimas atvedė į Zanavykiją.
L. Poškevičiūtės nuotr.
„Gyvenime mes sutinkame žmones, kurie tarsi rodyklės – ima tavo gyvenimą ir pasuka. Mano pirmoji tapybos mokytoja buvo tautodailininkė, griškabūdietė Rima Amonienė“, – sako R. Ližaitienė rodydama patį pirmą nutapytą paveikslėlį, kurį nutapė pradėjusi lankyti tuometinio Griškabūdžio kultūros centro dailės studiją.
„Man tapyba yra kalba. Ir aš labai norėjau ją pažinti. Tuomet ėmiau vieną drobę, kitą ir pasileido tapyba kaip upė... Aš imu tapyti, kai pajuntu vidinį kvietimą eiti tapyti“, – atskleidžia parodos autorė.
Šiandien pasiėmusi drobę, teptukus ji tęsia gyvenimo kelionę ir sako: „Dievas rado būdą susikalbėti su mano siela. Tapyba ir spalvos – tai ne kažkokio daikto vaizdavimas, bet terapija. Kai į mano gyvenimą atėjo labai sunkus laikas, tai sugebėjau nutapyti kažkokį sudžiūvusių medžių mišką. Supratau – kas žmogaus viduje, tas ir išorėje. Ir ačiū sakau Rimutei, kuri sakė: jei negali pati tapyti, duok savo rankai teptuką ir lai ji tapo. Taip ir padariau. Ir Dievas vedžiojo teptuką, ir gydė mano vidų.“
L. Poškevičiūtės nuotr.
Parodos autorė pripažino, kad jos tapybos darbai pagal tematiką itin skirtingi.
„Aš nekabinau prie kiekvieno paveikslo pavadinimo, nes paveikslas yra kaip knyga. Knygos pavadinimas labai mažai reiškia, kas iš tikro knygoje yra parašyta. Lai kiekvienas iš jūsų paveiksluose mato tai, ką nori matyti. Ką jaučia širdis“, – kalbėjo R. Ližaitienė.
Ji pasakojo, kad tapo dažniausiai virtuvėje, kai pasilieka viena.
„Man labai daug Dievas yra kalbėjęs per paveikslus... Tai, kam esi pašaukta ir kas esi iš tikrųjų, žino tik Kūrėjas. Aš taip augau ir suvokiau, kad drobė yra tik išrinktiesiems. Bet prieš šešerius metus paliečiau drobę dažais. Dievas nulaužė tuos mano įsitikinimus. Tapant aš girdžiu Kūrėją sakant, kad tu esi mylimas vaikas. Tai tapo man pamatu, ant kurio šiandien tvirtai stoviu“, – kalbėjo R. Ližaitienė.
Rodydama į paveikslą, kuriame stilizuota širdis, Rima pataria – „klausyk savo širdies“.
Griškabūdžio padalinio vadovė Asta Grigaitienė atskleidė, kad Rima dar ir kuria eiles.
„Eilės tiesiog ateina, jas reikia pagauti ir užrašyti. Tai, kad aš šiandien tapau, rašau, tai yra mano kelionė su Dievu – teptuku ir spalvomis. Ačiū visiems, kurie esate mano kelionėje, esat brangios rodyklės, kad nenuvažiuočiau į šoną. Didelį ačiū tariu savo šeimai“, – kalbėjo R. Ližaitienė. 
L. Poškevičiūtės nuotr.
Žvelgdamas į R. Ližaitienės darbus matai Nukryžiuotąjį, po dangaus mėlynę sklandančius paukščius, jūros bangose besisupančius laivus, į sniegą įbridusius briedžius, mėlynuojančias žibuokles ar pakalnutes, Jablonskynės trobos kampą. Kituose darbuose – Kūrėjas ir jo kūrinijos harmonija.
Kalbėjusieji linkėjo R. Ližaitienei šviesių spalvų jos paveiksluose, šviesių dienų ir minčių gyvenime.
Kornelija iš Šakių:
