Pakalbinti Šilininkų kaime (Slavikų sen.) gyvenančią pirštinių mezgėją Aldoną Žebrauskienę paskatino Slavikų bibliotekoje veikianti Slavikų krašto moterų megztų pirštinių paroda.
Nors žiemą vis mažiau prisireikia šiltų pirštinių, tačiau Slavikų bibliotekininkė Ingrida Baršauskienė surengė šio krašto moterų megztų pirštinių parodą, kurioje eksponuojamos kruopščiai rankomis megztos pirštinės, atspindinčios lietuviškas tradicijas ir tautinius raštus. Parodoje pristatomos net 22 poros pirštinių, kurias numezgė Slavikų krašto moterys – Aldona Žebrauskienė, Janina Valuckienė, Aldona Vikšrienė, Elena Baranauskaitė.
„Elenos Baranauskaitės anūkei dovanotos pirštinės liko jau amžinu prisiminimu... Kiekviena pirštinių pora – tai ne tik šiltas aksesuaras, bet ir unikalus meno kūrinys, kuriame persipina senieji lietuviški raštai, simboliai. Pirštinės ne tik papuošė bibliotekos erdvę, bet ir priminė apie šimtmečius menančias mezgimo tradicijas, šilumos bei rankų darbo grožio svarbą“, – pasakoja bibliotekininkė ir sutinka palydėti pas Šilininkų kaime gyvenančią mezgėją A. Žebrauskienę.
Nors jai jau 85-eri, iki šiol iš rankų nepaleidžia virbalų.
Pasitikusi mus Aldona iš krepšio dėlioja ant stalo kumštines pirštines, kojines. Smalsu, iš ko išmoko megzti.
„Jaunystėje pas dėdienę Eleną vaikus padėjau prižiūrėti, tai ji ir mane pamokino megzti. Megzdavom tuomet ir vienspalves, ir raštuotas pirštines“, – prisimena Aldona.
Kur kas daugiau Aldona linkusi pasakoti apie įvykių pilną savo gyvenimą.
Aldona kilusi už vos kelių kilometrų nuo dabartinės gyvenamosios vietos Žiurkalnio kaime. 
Nors šiandien retai dėvime megztas kumštines pirštines, bet pasigrožėti šiais meno kūriniais vis dar galima Slavikų bibliotekoje. Organizatorių nuotr.
Klausomės mums galbūt sunkiai suprantamo pasakojimo, kad anuomet gimdyvei padėdavo ir vaikelį priimdavo vadinamoji „bobutė“ – pribuvėja. Ji ir priėmė Aldutę. Šeimoje augo šešiese – keturios seserys ir du broliai, visos seserys ir brolis iki šiol gyvena Slavikų seniūnijoje. Aldona šeimoje buvo vyriausia. Baigė aštuonias klases mokykloje, įsikūrusioje buvusioje urėdijoje.
„Iki mokyklos kokie trys kilometrai buvo. Su šliurėm eidavom. Žemaičių Pranas klumpes padarė. Krepšį knygoms pakulinį pasiūdavo ir pažymėdavo išsiuvinėta vardo raide. Paaugusios mes, trys seserys, Slavikų kolūkyje karves milžom, o viena – kiaules šėrė. Aš nuo penkiolikos metų pradėjau karves melžti, – puikiai prisimena Aldona. – Dvylynėje mokykla buvo, tai čia į rabaksus eidavom.“
Prisimena Aldona, kad su kalviu Valentinu, būsimuoju savo vyru, susipažino jo tėvo šermenyse. 1963 m. atitekėjo į Šilininkus. Moteris atvirauja, kad karves milžo iki paskutinės gimdymo dienos, kol naktį išvežė į ligoninę. Gimė sūnus Romas, po septynerių metų – dukra Daiva. Sulaukė keturių anūkų ir tiek pat proanūkių.
„Atsimenu, kai parėjau gyventi į uošviją, pasitiko mane su duona ir druska 99-ies vyro močiutė. Staiga susirgo ir pasimirė. Vežėm karstą su arkliais į Slavikus. Nelengva buvo su vyru gyvenimo pradžia. Laikėm gyvulių. Mano tėtis Endzelis giedorius buvo“, – prisimena A. Žebrauskienė.
Jau 22-eji metai, kai ji našlė. Sako, kito gyvenimo draugo neieškojo. Šiandien iš rankų virbalų taip ir nepaleidžia. Anksčiau avių laikydavo ir megzdavo iš avies vilnos siūlų. Priduria, kad anksčiau megzti mokėdavo kiekvienos šeimos moterys.
„Vaikus, anūkus apmezgu. Vieni Vokietijoje, kiti Kaune gyvena. Ir megztinius, ir sukneles, kojines mezgu. Jau ir seserų vaikus, anūkus apmezgu. Dabar siūlų mezgimui anūkė Aušra parūpina, – pasakoja Aldona ir priduria: – O ką veiksi vakarais? Tai ir mezgu. Mezgimo būdas paprastas. Raštus prisimenu nuo anksčiau, pasižiūriu iš mezgimo knygos.“
A. Žebrauskienės mezgamų pirštinių raštuose dominuoja geometriniai, augaliniai motyvai, visos pirštinės raštuotos, megztos iš kelių spalvų siūlų.
Bibliotekininkė Ingrida pastebi, kad Aldonos numegztose pirštinėse gausu Trispalvės spalvų motyvų. Ingrida asmeniškai Trispalvės raštais papuoštomis pirštinėmis mūvi pati ir jos šeimos nariai.
„Mezgu pirštines ilgokai, vakare sėdžiu iki vienuolikos“, – sako Aldona.
Įdomiausia, kad nors yra garbaus amžiaus, A. Žebrauskienė mezga pirštines, skaito „Draugo“ laikraštį, knygas, be akinių žiūri televizorių.
Mums viešint, Aldona ima į rankas virbalus ir toliau mezgą pirštinę, sako, kad mezga „kasdienines pirštines kauniniams anūkams“.
„Mezgi pirštinę su penkiais virbalais. Nykščio akis prilaikai grafke, kai numezgi visą pirštinę, paskui dabaigi primegzti nykštį“, – dalinasi mezgimo paslaptimis Aldona.
Ji atskleidžia, kad vasarą į gražiai tvarkomą sūnaus Romo ir marčios Jūratės sodybą, kur ir pati šiuo metu gyvena, atvažiuoja anūkai, proanūkiai paskanauti auginamų šilauogių, braškių ir, aišku, aplankyti močiutę.
„Atsimenu, kad į mamos 80-metį Žiurkalnio kaime susirinko 60 žmonių“, – į prisiminimus nuklysta Aldona.
A. Žebrauskienė daugumą mezginių išdovanoja artimiesiems, giminėms.
„Svarbu, kad vaikai, anūkai, proanūkiai būti sveiki. Gražiai gyventų ir sutiktų. Dėkoju sūnui, marčiai – tokiai darbščiai darbininkei Jūratei. Linkiu visiems savo šeimos nariams ir visiems žmonėms darnos ir laimės šeimoje“, – sako Aldona.
Senajame Lietuvos kaime pirštines įteikdavo varduvininkui ar kalėdojančiam kunigui. Per piršlybas, jei sutardavo, mergina pirštines padovanodavo vaikinui ir piršliui, vestuvėse pamergės pirštines padovanodavo pabroliams. Pirštinėmis ar rankšluosčiais buvo atsidėkojama už paslaugas, pagalbą.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
