Penktadienį net dvi Zanavykų muziejaus erdvės virto patogia vieta, kaip puikiai tą vakarą buvo įvardyta, meno degustacijoms. Dar smagiau, kad vienoje vietoje susitiko net keletas regionų: dailininkas Arūnas Vaitkus – žemaitis, gyvenantis Dzūkijoje, atvyko į Suvalkiją su savo ekslibrisų paroda „Parva gaudia – maži džiaugsmai-V“. O kitoje salėje į beveik kosminę kelionę pakvietė tikra šakietė Živilė Unguvaitytė-Puodžiukienė. Jos paroda „Virš visko. Absoliutas“ – apie šviesą, žvaigždes ir energijas.
Maži šedevriukai
Jei vienas parodas tenka stebėti atsitraukus per atstumą, tai dailininkas A. Vaitkus kviečia pasilenkti ir įsigilinti iš visai arti. Ekslibrisas – tai toks miniatiūrinis kūrinys, kuriame dailininkas turi sugebėti įprasminti ekslibriso savininko asmenį ir jo gyvenimiškuosius prioritetus, nepamiršdamas ir meninės aplinkos akcentų. Ekslibrisų menas žinomas dar nuo viduramžių (lot. ex libris – iš knygų) yra knygos ženklas, žymintis jos savininką – nedidelis lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje: būtinas knygos savininko vardas (bent jau inicialai) arba organizacijos pavadinimas, privalomas piešinys (ornamentinė, figūrinė, šriftinė ar kita kompozicija, taip pat herbas, emblema ir kiti įvairūs atributai), o kartais ir specialus tekstas. Dailininkas A. Vaitkus yra sukūręs apie šimtą ekslibrisų: institucijoms, organizacijoms, žmonėms. Mėgstamiausios jo atlikimo technikos: CGD – originali kompiuterinė grafika, X3 – lino raižinys. Jis yra surengęs per keturiasdešimt personalinių parodų, dalyvauja pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Šakiečiams jis atvežė savo „mažus džiaugsmus“ – būtent taip jis vadina visą kūrybinį procesą, kai palinksta prie mažo kvadratėlio. Vieni ekslibrisai yra konkursiniai, kiti skirti tam, ką mėgsta pats, kam jaučia norįs atiduoti duoklę, yra ir tokių, kurie atlieką pačia tikriausiąją savo paskirtį – kai, tarkime, šeima pagal savo heraldiką prašo sukurti jiems skirtą ekslibrisą ir jį tiesiogiai naudoja savo bibliotekai.
Dailininkas Arūnas Vaitkus kviečia pasilenkti ir į jo darbus įsigilinti iš visai arti. Ekslibrisas – tai toks miniatiūrinis kūrinys, kuriame dailininkas turi sugebėti įprasminti ekslibriso savininko asmenį ir jo gyvenimiškuosius prioritetus. G. Bernotienės nuotr.
„Tarp šitų mano džiaugsmų rasite daug asmenybių, įvairių įvykių, kartais nagrinėju abstrakčias temas Taip būna, kai noriu kurti, o mintys pačios diktuoja, kam skirti ekslibrisą. Kad ir, tarkime, slaptažodis „mutabor“. Mes kiekvieną dieną galime būti burtininkais ir tarti savo slaptažodžius, nusišypsoti ir mažus malonumus dovanoti kiekvienam“, – kalbėjo menininkas ir kvietė į jo kūrinius įsižiūrėti iš arti ir ne po vieną kartą.
O kai prabilo žemaitiškai, aplink jį netruko susiburti ir Zanavykijoje šaknis įleidę žemaičiai, pokalbiai tuoj pasisuko ir apie ateities kūrybinius projektus, kurie, kiek teko suprasti, ir vėl pasieks mus.
Kvietė pamedituoti
Ž. Unguvaitytės-Puodžiukienės kasdienybė susieta su kūryba – ji dirba grafikos srityje, tačiau, kai pagauna ūpas, ji prisidega žvakių, pasileidžia muziką, paskleidžia smilkalų šydą ir atsiduoda kūrybai – be jokių išankstinių nusistatymų, be jokių ribų. Kai netapo, fotografuoja, dalyvauja konkursuose, vakarais dar žaidžia ledo ritulį, o naujausias jos „projektas“ – keramikos studijos. Po parodos atidarymo oficialumų ji linksmai prisipažįsta, kad keramikos paslapčių mokosi dėl labai rimtos priežasties... kad galėtų pateisinti vyro pavardę.
Tapybos ciklo „Virš visko. Absoliutas“ gimimą paskatino domėjimasis dangaus teikiamomis spalvomis, gamtos stichijomis bei astronomija. Per potėpius nagrinėjamos visos esminės temos – meilė, gyvybė, žemės, saulės, mėnulio ir žvaigždžių energijos. Paroda, sako Živilė, tegul bus savotiška meditacija žiūrinčiam – kad kiekvienas leistųsi į kelionę po savo vidinį pasaulį. Ryškios spalvos, tokios nebūdingos mūsų mentalitetui, kalba apie tokias pat ryškias emocijas. Parodoje eksponuojami patys naujausi autorės darbai, kai kurie jų spėjo apkeliauti ir dalį Lenkijos parodų erdvių. Živilė parodė ir patį mėgstamiausią savo darbą, pavadintą „Linkėti žvaigždžių“, kurį įkvėpė viena daina, ten skambėjusios eilutės.
„Man patinka tapyti tarsi panyrant į meditacinę būseną. Patinka galvoti apie šviesą, nes tamsos aplink ir taip pakankamai“, – kalba autorė.
Gražia draugyste ir bendrais projektais pasidžiaugė ir Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, prisipažinusi, kad smagu matyti besikeičiančią ir vis nenustojančią ieškoti Živilę. O kiti sveikinusieji mėgavosi dviem skirtingomis parodomis, atnešusiomis skirtingų skonių, pamąstymų – nuo mažų džiaugsmų iki absoliučių kosmosų.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
