Šiandien, likus 47 dienoms iki Velykų, švenčiamos Užgavėnės – žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Kaukės – vienas pagrindinių šios šventės atributų. Kaip pasigaminti kaukę, Slavikų bibliotekoje susirinkusius edukacinės popietės dalyvius pamokė Sudarge gyvenanti Užgavėnių kaukių iš odos meistrė Irena Mažeikienė.
Etnologai sako, kad Užgavėnių kaukių ir persirengimo esmė – apsauga nuo piktųjų jėgų, sąsaja su protėviais, totemais, augimo dievybėmis, vaisingumo žadinimu. Kaukės vaizdavo ne realias, bet anapusinio pasaulio būtybes. Anksčiau lietuviai Užgavėnių karnavalo kaukes pasidarydavo patys iš paprastų, tuomet kasdien buityje naudojamų medžiagų: medžio tošies, kailio, lino pluošto, vėliau iš kartono ir kitų medžiagų. O štai sudargiškė I. Mažeikienė jau kone 50-metį kaukes gamina iš odos.
Irena gimė, augo ir mokėsi Sudarge. Piešimo mokytojo paskatinta įstojo ir 1970 m. baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kur ir susipažino su kūryba iš odos. Po studijų 19 metų dirbo „Dailės“ kombinate Vilniuje. Čia ir pradėjo gaminti Užgavėnių kaukes iš odos. 
D. Pavalkio nuotr.
„Mano vyras nuo Platelių kilęs. O žemaičiai tikri Užgavėnių ambasadoriai. Bendradarbiai buvo baigę Telšių dailės technikumą, pasakodavo, kad persirengėlių šėliojimai tame krašte buvo populiarūs nuo senovės. Taip ir susidomėjau šios šventės pagrindine atributika – kaukėmis“, – sako sudargiškė pridurdama, kad kol kas vienintelis Užgavėnių kaukių muziejus yra Plateliuose (Plungės r.).
Vėliau I. Mažeikienė sugrįžo į gimtąjį Grinaičių kaimą (Sudargo sen.). Šiandien Irenai jau 75-eri, tačiau pakviesta Slavikų bibliotekininkės Ingridos Baršauskienės atvykti ir parodyti, kaip pačiam pasigaminti Užgavėnių kaukę, mielai sutiko. Moteris pasakoja, kad per gyvenimą Užgavėnių kaukių pagaminta išties daug, bet visos jos išdovanotos, vienuolika kaukių padovanojo Jurbarko krašto muziejui, anksčiau Irenos pagamintos Užgavėnių kaukės buvo eksponuojamos ir mūsų rajono kultūros įstaigose. Kelios namuose ant sienos kabo, balkone tarsi nuo piktų akių saugo, o palėpėj laukia Užgavėnių, kad atgimtų naujai...
I. Mažeikienė čia pat demonstruoja, kaip gimsta kaukės. Atskleidžia, kad pasigaminti Užgavėnių kaukę užtrunka net iki savaitės. Pirmiausiai ant kaladės formuoja iš plastilino kaukės veido trafaretą: antakius, didelę nosį, lūpas, kitus veido bruožus. Toliau ima laikraščių skiauteles arba tualetinį popierių, patepa klijais ir kloja sluoksnį po sluoksnio ant trafareto. Vėliau kaukė padedama džiūti 1–2 paroms. Išdžiūvusią kaukę nuima nuo medžio kaladės ir aptraukia, formuodama kaukės kontūrus, oda. 
D. Pavalkio nuotr.
„Odos ieškau ir labai geros randu dėvėtų drabužių parduotuvėse. Oda turi būti gerai išdirbta ir minkšta. Esu kaukes aptraukusi ir maišo, tekstilės medžiaga“, – pasakoja Užgavėnių kaukių kūrėja.
Tuomet kaukes padažo akriliniais dažais – raudonai paryškina lūpas, juodai apveda akis, įstato iš beržo pagamintus dantis. Tuomet puošia kailiu, siūlais, arklio ašutais.
Kiekviena kaukė vis kitokia: išraiškingos, besijuokiančios ir piktos, su didelėmis burnomis, kreivomis kumpomis nosimis, retais iškraipytais dantimis.
„Kaukės turi atrodyti kuo baisesnės, piktos. Kitaip žiemos neišvysi... – šypsosi I. Mažeikienė. – Stengiuosi pagaminti tokią kaukę, kad veidas būtų išraiškingas, kaukė būtų gyva. Pradžioje iš plastilino tarsi skulptūrą lipini. Nebūna dviejų vienodų veidų.“
D. Pavalkio nuotr.
Moteris pasidžiaugė, kad Užgavėnių kaukes išmoko ir mielai kuria jos dvylikametė anūkė Miglė. Patikina, kad visos sukurtos Užgavėnių kaukės skirtos naudoti, o ne tik eksponuoti. Dukra Birutė pasakojo, kad iš mamos gaminti kaukes išmoko ir viena Vilniuje gide dirbanti moteris. Kalbantis su I. Mažeikiene prie arbatos puodelio, ši atskleidžia ir kitą pomėgį – dažnai su anūku eina prie Nemuno pameškerioti.
Rajone po kaukėmis pasislėpę žmonės žiemą iš kiemo varė jau nuo savaitgalio.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
