Trečiadienį Šakių viešojoje bibliotekoje susitikimui ir pokalbiui ne tik apie politiką ir knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“, bet ir apskritai apie gyvenimą pakvietė žurnalistas, politinis veikėjas, iki 2012-ųjų vienintelis visų kadencijų LR Seimo narys, signataras Česlovas Juršėnas, noriai leidęsis į prisiminimus, kurie tik iliustravo, kad svečio gyvenimo būta, o ir yra išties nenuobodaus.
„Ši knyga turi pagrindinę paskirtį – tai ataskaita rinkėjams. Ir ne tik mano apygardos, kur buvau renkamas, bet ir visai tautai <...>. Ir tiems, kurie nebalsavo. Jie turi žinoti, ką nuveikiau jų nepalaikomas“, – į renginio moderatoriaus, partijos bičiulio, Seimo nario Dariaus Jakavičiaus klausimą, tai kas gi paskatino mintis suguldyti į knygą, atsakė Č. Juršėnas.
Svečias pripažino, kadangi jo gyvenimas ilgas ir margas, tad tiek knygą, kuri išleista 2023-iaisiais, o vėliau keliskart perleista, tiek patį gyvenimą galima dalinti į dvi dalis – anie laikai (iki Kovo 11-osios) ir šie laikai. Ir viename, ir kitame gyvenimo etape, sako Č. Juršėnas, būta įdomių dalykų, kai kuriais iš jų jis dalijosi ir su bibliotekoje susirinkusiais šakiečiais. Pasakojo ir apie asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, kaip teko būti mamos, kuri buvo siuvėja, modeliu, mat jai reikėjo ant kažko matuoti, žiūrėti, kaip rūbas krenta, ką reikia taisyti... Tiesa, juokėsi prisiminęs, kad kiek ūgtelėjęs šio vaidmens atsisakė, nes pripažįsta net draugams pasigirti negalėjęs, kad mamos reikalavimu su suknele po namus turi vaikščioti. Dalijosi svečias prisiminimais ir apie žurnalistinį darbą, „Panoramos“, kuriai pavadinimą, gyvuojantį ligi šiol, sako sugalvojęs būtent jis, gimimą, pomėgį šachmatams, kurie, teigia, išmokė greitai mąstyti ir mokė ne tik išlošti, bet ir pralošti.
„Pralošimas – ne pasaulio pabaiga. Vis tiek anksčiau ar vėliau išloši. Gyvenimas vis tiek eis ir tu žaisi tą savo didįjį gyvenimo žaidimą, kuriame pralaimėjimą reikia priimti ramiai“, – mintimis dalijosi Č. Juršėnas.
Visgi didesnė bemaž dvi valandas trukusio susitikimo dalis, logiška, vis tiek labiau krypo politikos ir tą gyvenimo etapą nuspalvinančių prisiminimų link. Sako niekada neslėpęs, jog buvo komunistų partijos, kuri, jo žodžiais, „švelniai tariant skamba nekaip“, nariu bei „tos partijos centro komiteto aparačiku“, nors užėmęs žemiausias pareigybes ir karjeros nepadaręs.
„Tu nedurnas, bet partinės karjeros nepadarysi. Ir jis buvo teisus, nes partinėj karjeroj pakilau nuo CK instruktoriaus iki CK sektoriaus skyriaus vedėjo. Ir taškas. Visi postai buvo naujoj Lietuvoj, po Kovo 11-osios. Va, ką reiškia negerti tinkamoj vietoj“, – anais laikais pirmojo sekretoriaus jam pasakytais žodžiais ir nusistebėjimu, kodėl ir po didžiausių įkalbinėjimų atsisakė išlenkti taurelę, dalijosi Č. Juršėnas.
Žinoma, anie laikai su dabartiniais nepalyginami, tad anuomet būta ir dužusių akinių, grasinimų susprogdinti ir pan. Per šešias kadencijas, sako svečias, teko dirbti su pačiais įvairiausiais žmonėmis – ir su profesoriais, ir su neturinčiais išsilavinimo, tad rasti sutarimą ar konsensusą su kitoniškais labai svarbu. Demokratiją, anot Č. Juršėno, apskritai galima matuoti pagal tai, kiek mažuma turi teisių – tada galima spręsti, ar visai nedemokratiškai, mažai ar visgi demokratiškai vyksta gyvenimas.
„Protinga dauguma visada sugebės atsižvelgti į racionalius mažumos pasiūlymus“, – gyvenimiškomis įžvalgomis dalijasi politikas.
Išskirdamas didžiausią įspūdį jam darančius politikus, tarp kurių pirmoje vietoje įvardija bendrapartiečius Algirdą Mykolą Brazauską, Vytenį Povilą Andriukaitį, Algimantą Salamakiną, o kaip įdomų Seimo narį prisimena ir dabar kalintį Eligijų Masiulį, jis diplomatiškai kalba ir apie asmenybes „iš kitos pusės“.
„Vytautas Lansbergis. Patinka ar nepatinka, bet jis savo vietą Lietuvos istorijoje turi ir vaidmuo atkuriant valstybę labai svarbus. Reikia pripažinti šitą. Didelis vaidmuo ir tarptautiniuos reikaluos“, – bibliotekoje susirinkusiems, tarp kurių didžioji dalis klausytojų buvo socialdemokratai, kalbėjo Č. Juršėnas.
Besitęsiant diskusijoms prieita ir prie pamintijimų desovietizacijos tema, klausimo apie paminklo Salomėjai Nėriai nukėlimą.
„Siūlau palikti ne tik kai kurias rašančias, bet ir kai kuriuos rašančius vyrus ramybėj. Važiuojant pas jus mačiau – yra ir V. Grybo gatvė, nes kai kam irgi atrodo, kad anais laikais tas garsusis skulptorius prasikaltęs buvo. Tai galiu sveikinti, kad pas jus valdžia paliko šitą gatvę“, – pamąstymais dalijosi Č. Juršėnas, kuris ir po oficialaus susitikimo dar neskubėjo, noriai dalijo autografus ir pasakojo, kad per margą gyvenimą ir ant prasegtos moters krūtinės tekę pasirašyti.
„Ko nepadarysi vardan rinkėjų simpatijų“, – juokėsi stebėtina atmintimi ir diplomatija žavėjęs svečias.
Indrė iš Šakių:
