Birželio 13-ąją Sudarge jau 53-iąjį kartą vyko Kalbos diena – kasmetinis ir unikalus mūsų krašto renginys, šiemet skirtas Paprūsės metams. „Prūsijos aidai parubežio kalboje“ – apie tai pamąstyti kvietė renginio organizatoriai, o ypatingu kalbos atlaidų akcentu tapo Jono Jablonskio premijos įteikimas kalbininkei, humanitarinių mokslų daktarei Rimai Bakšienei. Kraštietė pagerbta už pastarųjų penkerių metų mokslinę veiklą ir gimtosios kalbos bei zanavykų šnektos populiarinimą.
Kalbos diena prasidėjo rytiniais edukaciniais užsiėmimais, o nuo vidurdienio simboline kalbos šventove tapo Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčia. Daugiau nei pusšimtį metų mūsų krašte puoselėjama Kalbos dienos tradicija kasmet primena, kad mūsų krašte kalba gyva ne tik vadovėliuose, bet pirmiausia žmonių širdyse. Panašios mintys tą dieną skambėjo iš šventės dalyvių lūpų, įtaigiai į širdį sugulė ir renginį vedusio diktoriaus Juozo Šalkausko skaitomi posmai.
Viena pagrindinių šventės organizatorių, Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė, sveikindama renginio dalyvius su deramu pasididžiavimu prisiminė, kad „iš Sūduvos juk sklido viskas, kas pažangu, vertinga ir amžina, o iškilus mūsų krašto vyras Jonas Jablonskis savąją, seniausiąją pasaulyje kalbą lietuviams į lūpas įdėjo, atgal į širdį sugrąžino ir tyliai išbučiavęs skrydžio palinkėjo“. Tik Zanavykijoje vis dar galima prisiglausti prie pačios J. Jablonskio, Juozo Pikčilingio, kitų kalbos mokslo žmonių veiklos ir didžiuotis esant tos pačios zanavykiškos šaknies. 
Pasibaigus renginiui, visi sustojo bendrai nuotraukai, o buvusi ilgametė Kalbos dienos organizatorė Augenija Kasparevičienė pasidžiaugė, kad renginys neturi analogų Lietuvoje, yra giliai Zanavykijoje įleidęs šaknis ir net tapęs kameriniu išlaiko prasminį gylį. L. Morkūnienės nuotr.
Iš Plynių kaimo kilusi dr. Rima Bakšienė tęsia pirmtakų misiją. Mokslininkė gilinasi į geolingvistiką, eksperimentinę fonetiką, arealinę lingvistiką. Didelė dalis jos tyrimų skirta zanavykų šnektos bei vakarų aukštaičių tarmių analizei, išsaugojimui ir viešinimui. Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, ji ragavo pedagogės duonos, studijavo to paties universiteto doktorantūroje, ten dirbo asistente, lektore, ėjo docentės pareigas. 1994 m. pradėjo dirbti Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, yra daugelio knygų, monografijų ir kompaktinių plokštelių, žodynų autorė ar bendraautorė, yra parengusi ne vieną dešimtį straipsnių, mokslo sklaidos publikacijų. Beje, dr. R. Bakšienės darbai neliko nepastebėti ir anksčiau – 2015 m. už gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos puoselėjimą ir mokslinius tyrinėjimus Jono Jablonskio premija buvo paskirta jai ir jos kolegei dr. Vilijai Sakalauskienei.
Šiųmetę Jono Jablonskio premiją, kuri skiriama kas penkerius metus, įteikdamas savivaldybės meras Raimondas Januševičius taikliai pastebėjo, kad didžiausia R. Bakšienės stiprybė yra gebėjimas akademinę kalbotyrą perteikti gyvai ir artimai žmogui: „Žaviuosi tuo, kad <...> nepraradote jautrumo paprastam žodžiui. Dėl to Jūsų darbai ne tik moksliniai – jie ir žmogiški. Juose gyvena mūsų kalbos pulsas – pilviškiečių intonacijos, vištytiečių šnekta, zanavykų žodis. Gyvena žmonės. O kartu su jais – ir mūsų istorija. Esate žmogus, kuris įrodė, jog ir iš mažo Plynių kaimo gali išaugti didelė meilė kalbai. Ir ta meilė – nesuvaidinta, ne dėl apdovanojimų, o dėl kažko labai žmogiško – pareigos, pagarbos, tikėjimo.“
Šventę papildė muzikiniai intarpai – senosios prūsų kultūros įkvėpta grupė „Romowe Rikoito“ užliūliavo savitu dainų skambesiu. D. Sinkevičiūtės nuotr.
Dėkodama už įvertinimą, R. Bakšienė nuoširdžiai prisipažino besijaučianti dviprasmiškai ir kiek kurioziškai.
„Kai sužinojau apie premiją, pagalvojau – juk tai jau esu patyrusi. Bet panaršiau internete ir nurimau – Marija Kiuri irgi dukart buvo apdovanota Nobelio premija“, – juokavo ji.
Tačiau kalbėdama rimtai, kalbininkė dalijosi įžvalgomis apie šiandieninį laikmetį, kuris puikiai siejosi su Kalbos dienos parubežio tema. Visas šio krašto mentalitetas, pasak kalbininkės, yra apie parubežį, nesvarbu, kaip pažiūrėtum, atrastume nemažai parubežio paralelių.
„Dirbdama trisdešimt metų šitą darbą, galiu pasakyti, kada jame labiausiai žavi tai, jog kalba yra labai susijusi su daugeliu dalykų. Tarkime, net ir toje pačioje Suvalkijoje, pavažiavus link Vištyčio, randi kokią kalbinę ypatybę ir pamatai, kad toje vietoje jau prasideda kalvota zona ir kalba nuo tos ribos pradeda skirtis. Tai mane žavi, įkvepia ir vis nepaleidžia ieškoti kitų savitumų“, – dalijosi premijos laureatė ir atkreipė dėmesį į kalbos saugojimo temą. Pasak jos, kalbininkai nemėgsta pasvarstymų apie tai: „Kalbos nereikia kaip nors dirbtinai saugoti. Reikia tik dviejų dalykų: kalbėti lietuviškai – tie, kurie galime ir mokame – ir didžiuotis savo kalba. Daugiau nieko nereikia.“
Džiaugsmu dalyvauti Kalbos atlaiduose tą popietę dalijosi ir LR Seimo narys Darius Jakavičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė. Visi jie grįžo prie tos pačios minties, kad kalba žmogui yra esminė jo tapatybės dalis, ne tik leidžianti bendrauti, bet ir formuojanti pasaulėžiūrą, tik per ją perteikiamos vertybės, tradicijos, istorija.
Menine Kalbos dienos programos dalimi rūpinosi svečiai: prūsiškai per muziką prabilo folkloro kolektyvas „Romowe Rikoito“, užliūliavęs giliu, savitu skambesiu. O vėliau kolektyvo įkūrėjas Glābbis Niktorius dalijosi žiniomis apie prūsų istoriją, mitologiją, kultūrą bei kalbą. Jį papildė Lietuvos prūsų bendruomenės vadovas, menininkas Mantas Maziliauskas, pristatęs vizualinę prezentaciją „(Ne)prarastos kalbos atradimas: Prūsijos ženklai šiandienos kalboje, kultūroje, istorijoje“.
Kalbos diena Sudarge dar kartą paliudijo: kalba nėra vien žodžiai. Ji padeda suvokti, kas mes esame. Kol ji gyva mūsų širdyse ir lūpose, tol gyvi ir mes patys.
Indrė iš Šakių:
