Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Šakių krašte prasmingai paminėtas tremties aukų atminimas: skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, melstasi už juos, aplankyta ir daugeliui nežinoma Stanaičių kaimą ženklinanti tragedijos vieta.
Tą 1941 m. birželio 14-osios rytą Lietuva pabudo išplėšta – motinos, tėvai, vaikai, senoliai: per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 tūkst. 500 žmonių. Į vagonus ne dėl kaltės, o dėl tautybės, dėl šviesaus žodžio skleidimo 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 tūkst. 600 žmonių.
Tas juodasis Lietuvos istorijos etapas pirmiausiai prisimintas birželio 13d. Kudirkos Naumiestyje. Naumiestiečiai tradiciškai prisidėjo prie akcijos „Atminties neištremsi“, buvo skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės, jų likimas. Renginiai Lietuvos tremčių tragedijoms atminti vyko ir Barzduose, Griškabūdyje, Sintautuose, Plokščiuose, kitose rajono vietose.
Birželio 14 d. tradicinis susiėjimas vyko ir prie Tremtinių ir politinių kalinių memorialo Šakių miesto kapinėse, kur Zanavykų teatro aktoriai pasakojo apie tremtinius, jų gyvenimą Sibire, likimą sugrįžus į Lietuvą. Iš aktorių lūpų ne kartą skambėjo žodžiai „Aš buvau išvežtas...“ 
Prie Tremtinių ir politinių kalinių memorialo Šakių miesto kapinėse iš Zanavykų teatro aktorių lūpų nuskambėjo gilūs, tikri ir skaudūs tremties išgyvenimai. A. Raukčio nuotr.
Pagerbti tremties aukas tylos minute pakvietęs rajono meras Raimondas Januševičius pabrėžė, kad tremties istorijos faktai negali būti užmiršti, o turi išlikti istorijos knygose, mūsų prisiminimuose.
Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Virginijus Kelertas paminėjo, kad Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia daugeliu požiūrių buvo viena labiausiai nuo okupacijų nukentėjusi tradicinė krikščioniškoji bendruomenė.
„Mes susirinkome į Gedulo ir vilties dieną ir norisi neprasti vilties, kad šiandieniniame pasaulyje mes dar pajėgsime neužmiršti Dievo... Viena katalikų šeima man pasakojo, kad vežami į Sibirą jie kalbėjo litaniją... Ir visi iš tremties sugrįžo gyvi... Jie grėsmės akivaizdoje neužmiršo Dievo. Bet gaila, kad šiandien gero gyvenimo akivaizdoje mes Dievą, deja, pradedame užmiršti. Aš noriu palinkėti mums visiems, kad neužmirštume Dievo, brangintume vieni kitus“, – kalbėjo dvasininkas. 
Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas Antanas Matusevičius kvietė šią dieną „patylėti, melstis, susimąstyti, iš praeities semtis jėgų...“
Zanavykų teatro aktoriai su renginio dalyviais dalinosi duona, kuri negandų metais tapo išgyvenimo ir vilties simboliu, tremtyje ji teikė ne tik fizinį pasisotinimą, bet ir simbolizavo nenutrūkstančią tautinę tapatybę.
Gedulo ir vilties diena tradiciškai minima ir Staliorių koplyčioje (Lukšių sen.). Mišias aukojęs Lukšių parapijos klebonas Eugenijus Naujalis linkėjo, kad juodasis birželis niekada nepasikartotų. Po Mišių klebonas pašventino Staliorių kapinaičių vietoje, kur palaidoti žuvę partizanai, atstatytą kryžių, kurį išdrožė kryždirbys Andrius Bieliukas. Šios idėjos sumanytojai – Liepalotų bendruomenė „Tėviškė“ ir jos pirmininkė Alvyra Janavičienė.
Nedaugelis žino apie Stanaičių kaime (Gelgaudiškio sen.) išskirtinį tremties dienų atminties ženklą – geležinkelio bėgių fragmentą, pastatytą kaip atminimą iš šio kaimo ištremtoms šeimoms. Šią vietą surasti sunku, tenka bristi javų lauku. Sutinka palydėti Šakių šaulių 405-os kuopos vadas Raimondas Pašiūnas. Čia sutinkame jau atvykusį ir patį šio ženklo sumanytoją bei fundatorių Antaną Anicetą Kybartą, kuris pasakojo, kad su šeima į Tiumenę buvo ištremtas vos ketverių metų 1947 m. Jis su mama sugrįžo, bet Tiumenėje 1952 m. buvo sušaudytas jo tėvelis. Mamos tėviškę šiandien žymi du ilgaamžiai ąžuolai, 2007m. A. Kybartas su sūnumi Almantu ir pastatė bėgių fragmentą su užrašu, kad „Bolševikinio teroro metu sunaikintos Kybartų (Valuckų)-Martynaičių sodybos 1947 m. ištremiant šeimos narius į Sibirą“. Taip pat ant pabėgių surašytos ir kitos Stanaičių kaimo šeimos, nukentėjusios nuo tremčių. 
L. Poškevičiūtės nuotr.
„Stanaičių kaime buvo 21 sodyba. Kiek jų dabar belikę? Reiktų pasistengti, kad jos daugiau nenyktų. Šiandien matau gražiai žaliuojančius laukus, kyla toks optimizmas. Tai ir jums linkiu būti optimistais“, – kalbėjo A. Kybartas.
Sulaukiame ir daugiau žmonių: gelgaudiškiečių, šaulių iš Kudirkos Naumiesčio, atvykstančių iš minėjimo Gelgaudiškyje. Iš Stanaičių kaimo yra kilęs ir tremtinys, gelgaudiškietis Antanas Bajerčius, kuris pasakojo, kad jį 14-metį su šeima ištrėmė 1948 m.
„1947 m. ištremta A. Kybarto šeima, išvažiavo Antanas, pasodintas ant vežimo. Išvežti Kulikauskai, mūsų Bajerčių šeima, Murauskai, Naujokaitis. Nušautas buvo ir šio kaimo gyventojas Pranas Pranaitis. Iš šio kaimo yra kilęs Kauno dramos teatro aktorius Antanas Kriščiūnas, buvęs politinis kalinys. Norime ir jų pavardes ant špalų užrašyti“, – kalbėjo A. Bajerčius.
Jis priminė, kad Stanaičių kaimas pirmą kartą yra paminėtas 1595 m. Valavičiaus girių aprašyme.
„Kaime gyveno du Stanaityčiai, matyt, jų vardu ir pavadintas kaimas. 1927 m. gyventojų surašyme Stanaičių kaime gyveno 144 žmonės. 1988 m. – tik 12 žmonių. Priverstinė kolektyvizacija išvijo Stanaičių kaimo žmonės“, – kalbėjo A. Bajerčius.
Indrė iš Šakių:
