Praėjusį trečiadienį Vinco Kudirkos muziejuje atidaryta ekspozicija „Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“, kuri, kaip teigia jos kuratorius istorikas Aurimas Kanapkis, yra „pasakojimas apie žmones ir prarastus kaimynus, kurių gyvenimus sugriauna karas ir politiniai sprendimai“. Po karo taip ir nebeapgyvendintos, anksčiau su Kudirkos Naumiesčiu smarkiai susijusios Širvintos istorija ekspozicijoje pasirinkta pasakoti sujungiant dalį Antano ir Irenos Spranaičių sukauptų eksponatų su A. Kanapkio atrasto širvintiškio, po karo bandžiusio grįžti į savo gimtąjį miestą, memuarus.
Pasak A. Kanapkio, savotišku atspirties tašku naujai ekspozicijai kurti tapo pernai paskelbti Paprūsės metai, privertę susimąstyti, kas ta Paprūsė ir kaip apie ją reikėtų kalbėti. Galutinė idėja formavosi gana ilgai – iš pradžių galvota koncentruotis į tautinio atgimimo periodą, Rytprūsių įtaką kalbai ir kultūrai, vėliau – telktis į pokarį, vilko vaikų istorijas, kur ir išniro Širvinta. Galiausiai nuspręsta ties ja ir apsistoti, pasakoti praradimo istoriją.
„Pasiskolinome dalį Spranaičių ekspozicijos ir prasidėjo rimtas galvojimas, kaip eksponuoti namų apyvokos daiktus, kad tai būtų daugiau nei tik gražus sustatymas į lentynas. Pradėjus giliau tyrinėti Širvintos miesto istoriją, pavyko užtikti širvintiškio prekybininko Hermanno Wiesbergerio pasakojimą apie jo pastangas grįžti namo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Ir čia buvo eureka momentas, kad vis dėlto reikia pasakoti apie to krašto žmones ir jų tragediją. Neieškoti išskirtinai lietuviško dėmens, bet pabandyti suvokti, kas buvo mūsų kaimynai ir ką jie patyrė. O tai, ką jie patyrė karo ir pokario metu, yra bendra milijonams žmonių visoje Europoje, taip pat ir lietuviams. Bendražmogiškai suvokiama kančia“, – mintimis dalijasi kuratorius.
Pasiteiravus, kokie didžiausi iššūkiai kyla mėginant suprasti Širvintą, joje virusį gyvenimą, sąveiką su Kudirkos Naumiesčiu, A. Kanapkis sako, jog pirmiausia atsiranda elementarus kalbinis barjeras, tačiau jį šiandien leidžia įveikti technologijos, o žvelgiant plačiau, Širvintos istorija yra be galo kompleksiška ir sudėtinga, pats miestas skirtingoms bendruomenėms reiškė ar reiškia skirtingus dalykus.
„Remiantis lenkų mąstytoju Kšištofu Čiževskiu, Širvinta, kaip istorinis ir atminties objektas, gali būti matoma iš keleto pusių: Lietuvoje – kaip tam tikra tautinio atgimimo vieta, kai per Širvintą keliavo lietuviška spauda ar korespondencija tarp tautinio atgimimo veikėjų; Naumiestyje – kaip integrali kultūrinio ir ekonominio gyvenimo dalis bent 200 metų; Vokietijoje – kaip toliausiai į Rytus nutolęs Vokietijos miestas, kuriame Prūsijos karalius nusprendė pastatyti didingą liuteronų bažnyčią kaip atsvarą katalikiškai Naumiesčio bažnyčiai, rodyti Prūsijos galią; Europoje – vienintelį neatstatytą po Antrojo pasaulinio karo miestą; Rusijoje – greičiausiai sunaikintas miestas yra kaip triumfo ir pergalės simbolis. Miestas vienas, bet skirtingos bendruomenės turi jam priskyrusios ir skirtingus žiūros taškus. Man atrodo, svarbu suprasti tokią kompleksišką istoriją, suvokti, kad per 80 metų iš šimtmečius gyvenusios ir besivysčiusios kultūros ar civilizacijos liko tik griaučiai arba išsimėtę daiktai, nors tos kultūros įtakos ženklų turime savo etnografijoje ir regione“, – sako istorikas.
Kaip pažymi A. Kanapkis – sugriovimai ir praradimai neateina iš niekur, ekspozicijos herojus mums pasakoja istoriją iš 1945 m., kai karą pradėjusi ir jį pralaimėjusi Vokietija buvo padalinta ir sugriauta. Tad, nors ir totalitarinių režimų akivaizdoje, čia aktualus ir žmonių pasirinkimų klausimas. Prakalbus apie atsakomybes, istoriko teiraujuosi ir apie ne itin patogią šios istorijos pusę – juk per karą Širvinta buvo fiziškai apgriauta mažiau už Kudirkos Naumiestį, vėliau čia įsikūrė sovietų poligonas, miestas nebebuvo apgyvendintas, tačiau tai, kad jis kone nunyko nuo žemės paviršiaus, lėmė iš jo viską nešę žmonės, tarp jų – naumiestiečiai. Ar reikia apie tai kalbėti?
„Sunku pasakyti. Parodoje dalis daiktų parsinešti būtent taip, kita dalis – dovanoti pačių širvintiškių jau po 1990 m. Na, o kalbant plačiąja prasme apie tokio pobūdžio žygius į visą Rytprūsių kraštą, ne tik Širvintą, greičiausiai reikia pradėti nuo to, kad pokarį žymėjo skurdas ir griuvėsiai visose pusėse. Dėl skurdo ir siekio išgyventi žmonės ėmėsi įvairiausių būdų. Panašią situaciją galima matyti ir pačioje Vokietijoje, ne tik Rytprūsiuose. <...> Karas sutraukė daugelį materialių ir nematerialių kultūrinių ir žmogiškųjų saitų. Tokiame kontekste vyko ir vietinis grobstymas, pirmiausiai pragmatiniai dalykai svarbiausi buvo. Ilgainiui tie daiktai tapo liudininkais buvusios kultūros ir ten gyvenusių žmonių. Tik, deja, negaliu atsakyti, kada, kaip ir kokiu mastu tas lūžis įvyko, kai šie daiktai pradėti vertinti kaip atminties objektas“, – svarsto A. Kanapkis, pridurdamas, jog į tokius parsigabentus daiktus galima pasižiūrėti kaip į kitos kultūros liudininkus, taip pat jie gali būti ir tam tikras rodiklis čia vykusių procesų – kodėl reikėjo lietuviams juos parsigabenti, ką tai pasako apie mus. Tad, anot jo, reikėtų kalbėti matant abi puses ir bendrą to laiko kontekstą.
Kalbant apie ekspoziciją, tikimasi, kad ji muziejuje veiks bent keletą metų, taip pat – jog taps pirmuoju žingsniu platesniems ir gilesniems pasakojimams. Anot A. Kanapkio, svarstant apie tolimesnes perspektyvas, norėtųsi labiau vystyti „dvimiesčio koncepciją“, kadangi pasakoti apie Naumiestį ir jo istoriją neįtraukiant prūsiškojo dėmens yra labai sunku. Na, o galvojant apie kitus, dar neištyrinėtus ir neatskleistus Naumiesčio istorijos klodus, istorikas tikisi, jog vieną dieną bus prieita ir prie gerokai senesnių, bet ne ką mažiau svarbių laikų.
„Mano nuomone, svarbus ir mažai pažintas momentas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Naumiestis – juk čia buvo magdeburgines privilegijas turėjęs miestas su mūrine rotuše, kurioje, pagal privilegiją, turėjo būti net bokštas su laikrodžiu. Žinoma, kad kitokia stovėjo miesto aikštėje iki 1820 m. Arba kad XVIII a. pab. naumiestiečiai aktyviai kovojo LDK miestų sąjūdyje dėl savo miestietiškų teisių išlaikymo. Taigi čia pasididžiavimo verti dalykai. Nemažiau svarbu ir tai, jog čia veikė iš Linkuvos atsikėlusių karmelitų vienuolynas ir jų įtvirtintas Marijos kultas – argi tai ne kontrreformacijos bruožas, kai čia pat protestantiška Prūsija? O jei dar suvoktume, kad nuo XV a. iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo čia buvo Žemaitija, į kurią per visą šį laikotarpį kėlėsi verslūs ir darbštūs žmonės, siekdami įgyvendinti neapgyvendintas dykras...“ – pamąstymais dalijasi A. Kanapkis.
Bronius iš Veršių:
