Kai žmogus beveik du dešimtmečius praleidžia scenoje, apie jį būtų lengviausia parašyti faktų rinkinį: išleisti keturi albumai, šimtai koncertų, bendri projektai su žinomais atlikėjais... Tačiau kalbantis su iš Liepalotų kilusiu Gyčiu Ambrazevičiumi taip nesuveikia. Po kelių sakinių tampa aišku, kad muzika yra labai svarbi, bet tik viena jo pasaulio dalių. Kita susideda iš poezijos rinkinių, senų kasečių, laikrodžių kolekcijos, kino ekranų, krepšinio... ir dar daugybės detalių, kurios lieka nutylėtos. O smagiausia, kad Gytis širdyje, o kartu ir savo dainose, iki šiol nešiojasi gimtuosius Liepalotus – taip nuoširdžiai, jog net įkvepia klausytojus atvykti ir patiems juos atrasti.
Ambrazevičiaus pavardę greičiausiai ne vienas pirmiausia susieja su televizijoje matomu humoristu, protmūšių rengėju Pauliumi.
„Dažniausiai būna, kad manęs klausia, ar aš Pauliaus brolis. Rečiau, bet irgi būna, kad jo klausia, ar jis mano brolis“, – juokiasi muzikantas.
O kartą, prisimena, nutiko dar linksmiau – žmogus visiškai rimtai paklausė, ar jis nėra... Paulius Ambrazevičius.
Konkurencijos tarp brolių nėra ir būti negali.
„Jeigu norėčiau konkuruoti, tai nelygi kova – jis kiekvieną sekmadienį per televizorių, o aš ten porą kartų per metus“, – ironizuoja, bet netrukus rimtai priduria, kad broliu didžiuojasi, o šis visada palaiko jo kūrybines iniciatyvas.
Gytis pats nustemba skaičiuodamas, kad scenoje jis jau beveik du dešimtmečius. Per tą laiką keitėsi muzikinės kryptys: dainuojamąją poeziją pamažu papildė bardrokas, o šiandien vis ryškiau skamba kantri motyvai. Jis baigė istorijos studijas, vėliau – paveldosaugos magistrą, laisvalaikiu skaito poeziją, yra aistringas kinomanas, kolekcionuoja rankinius laikrodžius, žaidžia krepšinį, o neseniai prisijungė prie karo komendantūros. Lengva suprasti, kad tai žmogus, kuriam įdomus pasaulis ir kuris nė vienos temos nepalieka paviršiuje.
Liepalotų ambasadorius
Nors Vilniuje Gytis netrukus bus praleidęs daugiau metų nei gimtuosiuose Liepalotuose, ryšys su mažu Šakių rajono kaimu nė kiek neišblėso.
„Aš nebėgu nuo ten, iš kur esu“, – paprastai sako jis.
Vienas ryškiausių prisiminimų – kaime įrengta krepšinio aikštelė, kurioje kartu su broliu Pauliumi ir bičiuliais prabėgo vaikystė. Visai neseniai čia jie vėl susitiko – jau gerokai pasikeitę, pasirinkę skirtingus gyvenimo kelius.
„Vienas šiandien ūkininkauja, kitas treniruoja krepšininkus, trečias dirba kraujagyslių chirurgu. Atrodo, toks mažas kaimelis, o kiek iš jo išėjo puikių savo srities profesionalų. Ne vienas manęs yra paklausęs: gal tame Liepalotų vandenyje kažko ypatingo pripilta?“ – su šypsena pasakoja pašnekovas ir juokiasi, kad šiandien save beveik galėtų vadinti Liepalotų ambasadoriumi.
Pirmoji jo kantri stiliaus daina gimė būtent apie gimtąjį kaimą. Iš pradžių tai tebuvo smagus kūrybinis eksperimentas – su šiek tiek ironijos, nuotaikingu vaizdo klipu ir be didelių lūkesčių. Tačiau daina netikėtai pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Ji tapo viena laukiamiausių koncertuose, o klausytojams pažadino smalsumą pamatyti vietą, apie kurią dainuojama. Kartais ta ambasadorystė įgauna labai netikėtas formas. Po koncerto festivalyje „Akacijų alėja“ jam parašė nepažįstamas žmogus. „Iš kurių Liepalotų tu esi?“ – klausė, mat Lietuvoje tokiu pavadinimu yra ne vienas kaimas. Sužinojęs, kad kalbama apie Šakių rajoną, parašė dar vieną žinutę – su draugais ketina dviračiais važiuoti būtent ten. Tiesiog todėl, kad išgirdo dainą ir panoro savo akimis pamatyti vietą, apie kurią ji pasakoja. O dar smagiau, sako Gytis, kai viename koncerte vedėjas vardijo atlikėjus pagal jų gimtąsias vietas, o kai atėjo Gyčio eilė, nuskambėjo ne „iš Vilniaus“, o „iš Liepalotų“.
„Faina“, – šypsosi jis. Galbūt todėl ir jo dainose tiek daug paprastų žmonių, atpažįstamų vietų bei gyvenimiškų istorijų, kurios suprantamos nepriklausomai nuo to, ar gyveni didmiestyje, ar kaime.
Dainų negalima suplanuoti
Muzika į Gyčio gyvenimą atėjo dar paauglystėje per smalsumą. Lūžiu jis vadina dieną, kai brolis parnešė Vytauto Kernagio, Sauliaus Mykolaičio ir kitų dainuojamosios poezijos atlikėjų įrašų.
„Darė įspūdį tai, ką gali padaryti vienas žmogus – jo balsas ir gitara“, – prisimena Gytis.
Taip sužavėjo, kad gimtadienio proga tėvų paprašė gitaros. O visa kita tarsi ėjosi savaime. Jo kūrybos principas per visus tuos metu, regis, liko tas pats – neskubėti. Paklaustas, ar būna kūrybinių sausrų, Gytis neslepia – dar ir kaip. Kartais daina gimsta lengvai, o kartais tenka vieną posmą nešiotis mėnesiais arba paslėpti stalčiuje.
„Jeigu žinočiau sėkmingų dainų formulę, būčiau išleidęs ne keturis, o penkiolika albumų“, – šypteli jis ir primena pamėgtą Leonardo Coheno mintį: jei žinotų, kur gimsta geros dainos, ten eitų dažniau.
Šiandien, kai muzikos pasaulyje svarbu nuolat priminti apie save, Gytis sąmoningai renkasi neskubėti. Jis sako, kad albumui ir dainoms reikia leisti pagyventi, todėl naujausiuose jo albumuose kūrinių nedaug. Kantri muzika į Gyčio kūrybą atėjo natūraliai, tikrai ne dėl mados. Viskas prasidėjo nuo dainos apie Liepalotus, o šį kelią sustiprino draugystė su Lietuvos kantri tėvu tituluojamu Virgiu Stakėnu – bendri pomėgiai, ilgi pokalbiai ir pagarba vienas kitam virto ne tik bičiulyste, bet ir kūrybiniu tandemu. Taip neseniai gimė bendra daina bei klipas „Kantri tėvas ir kantri sūnus“.
„Pamatėme, kad nors mus skiria keli dešimtmečiai, labai daug turime bendrumų. Virgis yra vaikščiojantis istorijų pasakotojas. Jam patinka pasakoti, o man patinka klausytis“, – sako Gytis.
Kai kūryba praauga kūrėją
Pats Gytis vien iš muzikos negyvena – turi nuotolinį darbą, kuris puikiai dera su repeticijomis ir koncertais.
„Jeigu žiūrėčiau tik į plikus skaičius, tai man tas darbas jau yra hobis“, – juokiasi jis, tačiau stabilaus pagrindo atsisakyti neskuba. O koncertuoti Gytis važiuoja beveik visur, kur kviečiamas. Festivaliai, miestų šventės, bibliotekos, vestuvės, asmeninės šventės, didelės scenos ir vietos, kur scenos apskritai nėra.
„Ten, kur esu laukiamas, ten ir važiuoju. Nesu labai pasikėlęs“, – juokauja.
Kartais koncertuoja vienas, bet dažnai – duetu su smuikininku, o didesniems renginiams susirenka ir pilna grupė.
„Iš kur tie Ambrazevičių vyrai tokie talentingi?“ – teiraujuosi.
„Šuo negalvoja, kokiu šunimi jam būti ir ar uodegą vizginti. Aš irgi būnu tiesiog žmogumi ir darau tai, kas man patinka“, – linksmai svarsto Gytis ir vis dėlto apie vieną kūrybos būseną jis kalba su tam tikra pagarba – kai patį nustebina tai, ką parašė.
„Pasiskaitai ir nustembi – ar čia aš? Čia aš jau esu mažiau už tai. Kūryba pralenkia žmogų, – sako Gytis. – Žmogus turi daug trūkumų, daug blogų dienų, tačiau jo kūryba gali pakilti aukščiau už visa tai. Tavo tą vieną eilutę gali atsiminti ilgai ir ji gali gyventi penkis kartus tiek, kiek tu gyvenai.“
Ši Gyčio vasara – pats darbymetis. Vien rugpjūtį jo laukia bene dešimt koncertų, tarp jų – kelionės, repeticijos, kasdienis darbas ir komendantūros mokymai. Tačiau savęs iki išsekimo jis nenuvaro.
„Aš pasaugau save, bet kartu atidirbu, kas priklauso“, – sako Gytis.
Gal šis sakinys gana tiksliai apibūdina ir jo gyvenimo būdą: be impozantiškos kūrėjo pozos, su labai smagia ironija, smalsumu ir supratimu, kad kūryba – ne tik įkvėpimas, bet ir darbas. Beveik du dešimtmečius scenoje esantis Gytis seniai nėra tik „to kito Ambrazevičiaus brolis“. Jis – kantri sūnus iš Liepalotų, savo gimtąjį kaimą dainomis vežiojantis po visą Lietuvą.
Belieka tikėtis, kad viena iš tų kelionių netrukus parves ir į Šakius... Nors Gytis ne kartą koncertavo įvairiose rajono vietose, pačiuose Šakiuose jo dainos dar nėra skambėjusios.
Dainius iš Išdagų:
