Gintarė MARTINAITIENĖ

Praėjusį penktadienį Zanavykų krašto muziejaus sienas papuošė penkių rajono tautodailininkių darbai. Nors parodos lankytojų gretos buvo itin negausios, nei tautodailininkų sąjungos pirmininkui Vidui Cikanai, nei pačioms darbų autorėms tai netrukdė. Svarbiausia susitikti, pabendrauti, pasidžiaugti naujai nutapytais ar dar tik mintyse gyvenančiais vaizdiniais.

Nuotr. Iš kairės: E. Ruzgienė, B. Jakštienė, E. Dragūnaitytė, R. Amonienė ir A. Plaušinaitienė džiaugėsi galimybe pristatyti savo darbus, susitikti, bei pabendrauti.

Prieš kurį laiką muziejuje buvo surengta kalvių, vėliau tekstilininkių, o dabar, tęsiant parodų ciklą, tapybos darbus pristatė tautodailininkės Elena Ruzgienė, Birutė Jakštienė, Rimutė Amonienė, Eglė Dragūnaitytė ir Aida Plaušinaitienė.

Kai kurie tautodailininkių darbai nauji, kai kurios moterys pristatė ir seniau matytus paveikslus. Visgi daugelio tematika panaši – gamta ir su ja susijusios detalės. Vienur skleidžiasi gėlių žiedai, kitur vaizduojami trobesiai, kaimiškas gyvenimas, dar kitur išnyra laukai, juose tupinčios kurapkos, besisukantis malūnas ar tiesiog urbanistiniai, architektūriniai vaizdai. Taip moteriška, bet kartu ir stipru, užtikrinta. Tuo labiau, kad šių moterų darbai tikrai kalba už save. Ne vienas parodos lankytojas pabrėžė, kad tik žvilgtelėjus į darbą aišku, kas jo autorius. „Atrodo, jūs viską darote taip lengvai, paprastai, bet pasiekimai labai plečiasi“, - džiaugėsi „Dailiaus“ pirmininkas.

 
Pačios tautodailininkės teigė, kad geriau ne kalbėti, o tapyti. E. Dragūnaitytė aiškino, kad ne jos teptuką, bet jis jas pasirinko. R. Amonienė juokaudama pasakojo, kad kai nėra konkrečių minčių ji tiesiog tapo gėles, kai minčių atsiranda, gimsta, jos įvertinimu „keisti“ paveikslai. A. Plaušinaitienė teigė, kad tapo beveik kiekvieną dieną ir dėl to jaučiasi labai laiminga. Tiesiog Elyte vadinama E. Ruzgienė kalbėjo, kad apsidairo aplink ir tai, ką mato perteikia drobėje. B. Jakštienė išdavė, kad jos emocijas galima atspėti iš spalvų, šviesesnių ar tamsesnių, niūresnių ar linksmesnių detalių.

Visgi, dar kartą buvo galima įsitikinti, jog „Dailiaus“ moterims kartu su V. Cikana (priešakyje) svarbu ne tik pasidžiaugti darbais bei aptarti ateities planus, bet ir tiesiog susibėgti, pabendrauti, apsikabinti. Toks žodžiais nenusakomas, nuoširdus ir paprastas artumas sieja juos visus. Visgi, kaip teigė V. Cikana, draugijos narių vis mažėja, nors prie jos prisijungia ir kauniečiai. Tačiau svarbiausia, kad esantys ar naujai į tautodailininkų bendriją įsiliejantys nariai šiandieniniame bėgime randa laiko sustoti, atsiduoti tapybai ir savo kūrybinėmis mintimis pasidalinti su kitais.