Karvė po apsiveršiavimo kartais suserga, nes veršiavimasis yra sudėtingas etapas jos gyvenime. Daug jėgų ji atiduoda sveiko veršelio išsivystymui ir atvedimui, bei pieno gamybai. Po apsiveršiavimo karvė gali susirgti šiam laikotarpiui būdingomis ligomis. Šiame straipsnyje aptarsime vieną dažniausiai pasitaikančių tokių susirgimų.Jei jūsų karvė gerai įmitusi, duoda daug pieno, ją gausiai šeriate koncentruotaisiais ir rūgščiais (žlaugtais), baltymingais pašarais (išspaudomis), prastu silosu 2 savaitės iki veršiavimosi ir 3 savaitės po jo ji gali susirgti ketoze. Ketozė – tai baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimas, kai organizme padaugėja ketoninių medžiagų.
Skiriamos dvi ketozės formos:
1. Liesėjimo forma. Ja serganti karvė nustoja ėsti įprastus pašarus, net koncentratus, greitai liesėja ir duoda mažiau pieno, pakinta jo skonis. Laižo sienas, grindis, ėda neėdamus daiktus, kartais griežia dantimis. Iškvepiamas oras ir pienas įgauna acetono kvapą. Išmatos pasidaro kietos ir sausos. Karvė nenori judėti, stovi išlenkusi nugarą, įtraukusi pilvą. Neretai pakinta pieno sudėtis. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad karvei sergant šia liga sumažėja pieno baltymingumas ir padidėja riebumas.
2. Nervinė forma. Karvė staiga ima jaudintis: eina ratu, vaikšto be tikslo, stovi išskėtusi ar sukryžiavusi kojas, laiko galvą atrėmusi į ėdžias, nuolat laižo savo odą ir aplinkinius daiktus. Karvė nuolat kramto ir seilėjasi, jos akys išvirtusios, blizga. Gerdama vandenį tokia karvė pliaukši liežuviu arba paneria galvą iki ausų. Šie požymiai yra panašūs į pasiutligę, tačiau pasiutlige sergantys gyvuliai bijo vandens. Vėliau padidėjusį dirglumą keičia apatija, mieguistumas, gali ištikti koma. Tokia karvė nesikelia, laiko galvą atsukusi prie šono, kaip ir sergant pogimdyvine pareze.
Pastebėjus šiuos požymius ir įtarus, kad karvė serga ketoze, reikia suteikti jai pirmąją pagalbą. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į pašarus. Nebeduodama jai prasto siloso, išspaudų. Karvę reikia šerti lengvai virškinamais angliavandeningais pašarais ( geru šienu, runkeliais, morkomis). Jai galima sugirdyti arba su pašaru sušerti stiklinę cukraus. Šeriamiems labai rūgščiais pašarais gyvuliams 2 kartus per dieną duodama 50-120 g geriamosios sodos, pašarai apibarstomi pašarine kreida. Tačiau labai svarbu neperdozuoti sodos, nes tai gali sukelti kitus susirgimus. Vaistinėje galima nusipirkti įvairių preparatų skirtų šiai ligai gydyti, pvz. „Ketosaid“ arba propilenglikolį, kuris kainuoja pigiau. Propilenglikolis girdomas 2 kartus per dieną po 150 – 250 g. Jei gyvulio sveikata nepagerėja, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris suteiks kvalifikuotą pagalbą.
Norint išvengti šio susirgimo svarbiausia tinkamai šerti karves. Ypač reikia rūpintis veršingų karvių šėrimu prieš veršiavimąsi – neduoti prasto siloso, rūgščių pašarų ( žlaugtų, išspaudų ). Prieš veršiavimąsi neleisti karvėms nutukti ( apriboti šėrimą ), o apsiveršiavusioms – liesėti ( didinti koncentruotų pašarų davinį ). Į racioną papildomai įtraukti mikroelementų ( kobalto, vario, cinko ). Tvarte laikomos karvės kiekvieną dieną, bent po 2 valandas turi būti išleidžiamos pasivaikščioti į lauką.
Tikiuosi, kad šie patarimai jums padės išvengti gyvulių susirgimų ir didesnių nuostolių.
Milda Michailovskytė
Jūratė iš Šakių:
