Šiam pavaizduotam paveikslėliui daugiau nei 20 metų, o sėdinčią tarp vaikų matau ir save. Kol visi sekte seka kiekvieną Bindoko judesį, jis rimtai, lyg suaugusiems mums aiškina, ką daro, kokie jo planai, užsakymai.

Šiandien, eidama pro Bindoko namus, vis dar girdžiu malonų medžio kalenimą, matau šį nuostabų žmogų, betvarkantį aplinką ir linksmai mojantį man ranka. Norisi vėl jį pakalbinti, priminti savo dirbtuvės bičiuliams, o galbūt ir papasakoti jo nepažįstantiems – kokių žmonių esama tarp mūsų. Nors A. Bindokas stengiasi gyventi kuo nuolankesnį krikščionišką gyvenimą ir vienas pagrindinių jo priesakų, apie kuriuos dar papasakosiu, yra nusistatymas kuo mažiau kalbėti apie save.

Perėjusi spalvingą tiltuką, iš gatvės patenku į A. Bindoko kiemelį. Pasilabinęs jis skuba sodinti mane. Prisėdusi lauke ant suoliuko matau ant apvalaus stalelio padėtą Naująjį Testamentą. Bet apie tai kalbėsime vėliau, o dabar, bežiūrinėdama įvairiaspalves medžio skulptūras, klausau, kaip savamokslis menininkas pasakoja, jog drožinėdamas taip įsijaučia, kad niekas aplink neegzistuoja. „Nuo vaikystės jutau tam pašaukimą. Buvau mažiuks, kai iš Amerikos grįžo mano dėdis meistras. Mes turėjome didelį ūkį ir tėvai jam paskyrė klėtyje dirbtuvę. Aš neatsitraukdavau nuo jo. Ir įrankius imdavau, ir pats bandžiau dirbti, bet bartis negaudavau: jei kas nepatikdavo – perspėdavo“,- prisimena A. Bindokas. Deja, idilė jo gyvenime neužtruko – linksmam pasiturinčių ūkininkų sūnui gyvenimas buvo numatęs žiaurių negandų, laimei, būta ir stebuklingų malõnių.

 

„Esu Dievo išsaugotas. Man rado tuberkuliozę,- pasako A. Bindokas apie ligą, kuri neprimena Dievo malonės. – Tai baisi liga, bet, tu tik pamanyk, taip sutapo, kad kaip tik tada, kai mane vežė į ligoninę, tėvus ištrėmė į Sibirą. Aš tokiu būdu išsigelbėjau. Kokį stebuklą man padarė Dievas, kad nepaėmė manęs į Sibirą – su tokia sveikata būčiau šios kelionės tikrai neatlaikęs!“

Bet tai buvo tik nelaimių pradžia. „Septynerius metus gydžiausi tuberkuliozę ir niekas manęs nenorėjo. Ką matęs esu gyvenime – niekam nelinkėčiau. Namų neturėjau, pinigų irgi, kai išleisdavo iš ligoninės, eidavau per žmones ir prašydavau, kad giminės, kaimynai duotų pavalgyti. Pagalvok, esi vaikas, netekęs tėvų, sveikatos, o niekas nenori, kad tu užeitum. Belsdavausi į žmonių duris, kad gaučiau išgerti arbatos, bandelę suvalgyti. Net ir pas savus nuėjęs jausdavau, kad nenori manęs... Išleistas iš ligoninės apsigyvenu pas tetą. Namuose miegoti man neleido, tik daržinėje, net žiemą. Baisūs šalčiai buvo, sienos lentinės, kiauros, bet ištvėriau, o ką darysi“,- prisimena A. Bindokas, nuo 15 metų likęs našlaičiu.

„Kai sirgau tuberkulioze, gulėjau mirtininkų palatoje, bet man vidinė jėga sakydavo, kad išliksiu. Melsdavausi ir Dievo palaima mane išgelbėjo. Dėl to aš dabar dėkingas Marijai. Ir kam aš darau šį paminklą?“ – rodo A. Bindokas į pradėtą skaptuoti ąžuolą. – „O tam, kad eidavau į Šiluvą ir su ašaromis prašydavau: „Marija, suteik man jėgų, kad galėčiau nors kiek sustiprėti ir savus pamatyti.“ Ir taip įvyko, Marija išprašė Dievo, esu dėkingas, kad sulaukiau tokio amžiaus ir turiu pastogę. Džiaugiuosi, kad šitiek daug aš turiu. Dabar nusprendžiau padaryti Jai statulą iš seno ąžuolo. Paprašiau Dievo, kad suteiktų jėgų...“ - su dėkingumo ašaromis akyse kalbėjo senasis meistras.

 

A. Bindokas kasdien skaito Naująjį Testamentą. „Jis duoda žmogui daug stiprybės,- sako A. Bindokas ir pradeda vardinti tiesas, kuriomis gyvena kiekvieną dieną: - Nereikia kreipti dėmesio į blogas kalbas, kad pasišaipo kas iš tavęs. Anksčiau imdavau į širdį, o dabar – nekreipiu dėmesio. Aš niekam nekenkiu, o jei galiu – padedu. Aišku, visiems nepadėsi, bet jei matau, kad galiu, – padarau tai. Žmogui reikia būti dvasiškai nusiteikusiam. Jei mes būsime savanaudžiai ir vargstančių šalia nematysime, mums jokio džiaugsmo gyvenimas nesuteiks. Anksčiau sielodavausi, jei kas pakritikuodavo, bet užsigrūdinau ir šitame amžiuje man niekas nebaisu. Galiu nors ir šiandien numirti, kad tik niekam nepadaryčiau skriaudos. „Nepadarysi niekam skriaudos, pagelbėsi ir būsi laimingiausias žmogus - tiki A. Bindokas. Jis mano, jog girti save – didelis nusikaltimas: „Nusižeminęs būk, tave pamatys, kad esi žmogus.“

 

Kiekvieną rytą A. Bindokas pradeda mankšta ir darbu, niekada nevalgo pusryčių, kol jų neužsidirba. „Atsikėlęs išgeriu tik stiklinę vandens“,- pasakojo A. Bindokas. Jis prisimena kadaise gautą vertingą patarimą mankštintis su kamuoliu. „Ant jo atsigulęs nugara pasiritinėju kokį 50 kartų ir iki šiol nesiskundžiu jokiais strėnų skausmais. Pusryčių ir pietų valgau kaip reikiant, o vakarienės tik truputį. Per dieną nuo darbų būnu taip pavargęs, kad krentu į lovą ir miegu vienu miegu iki ryto, kol saulė pateka ir prasideda nauja diena“,- paprašytas papasakoti apie savo dienos ritmą kalbėjo A. Bindokas, kuriam šiemet sukako 82 metai, tačiau sveikata nesiskundžia.

A. Bindokas teigia, jog gyvenimu džiaugėsi, kol gyveno su savo Amžiną Atilsį žmona Genute. „Dabar jau septyneri metai vienuma aplink mane... Palaiko atsidavimas Dievo valiai ir tai, kad šitame amžiuje turiu jėgų nuo ryto iki vakaro dirbti. Vieną užbaigęs, einu prie kito. Menki mano darbeliai, bet visą dieną iškrutėjęs, išdirbęs kas vakarą padėkoju Dievui, kad mane išsaugojo, ir suplanuoju rytojaus dieną. Bet mano planai – tik ateinančiai dienai, nes aš jau kaip svečias šioje žemėje gyvenu. Kai manęs nebus, paliks tik nuveikti darbai. Dar ir pati praeidama iš jų gal prisiminsi, kad aš gyvenau toks“,- šypsosi A. Bindokas.

Sima Kazarian