Karė savanorė Jovita Juškaitienė sako, kad kariuomenė yra geriausia gyvenimo mokykla, šiandien ji moka ir ginklu naudotis, o patriotizmas, jos nuomone, ir yra, kai gali apginti ne tik save, bet ir kitus. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Neseniai Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė paminėjo 32-ąsias karinio vieneto įkūrimo metines. Šiemet Šakių 205-os pėstininkų kuopos karė savanorė Jovita Juškaitienė išrinkta geriausia 2022 m. rinktinės kare savanore. Prieš penkerius metus Jovita grožio sritį iškeitė į kerzus ir, kaip pati teigia, atrado savo kelią.
J. Juškaitienė ne tik penktus metus savanoriškai tarnauja Lietuvos kariuomenėje, bet tai daryti skatina ir kitus. Kraštietė pasakojo, kad jos mamos šaknys – Degutinėje (Griškabūdžio sen.). Po mokslų Marijampolėje, marketingo valdymo studijų Kaune, atsiradus šeimoje vaikams, Jovita nutarė grįžti į mamos gimtinę ir kurį laiką dirbo grožio industrijoje. Moteris sako, kad sportas ją lydėjo nuo vaikystės – lankė plaukimo, krepšinio treniruotes, dalyvavo varžybose.
„Atsikėlusi gyventi į Degutinę pradėjau ieškoti kažkokios labiau fizinės veiklos. Kad tai būtų ne savanaudiška, bet prasmingesnė veikla. Tuometinė Šakių kuopos vadė Elmyra man ir pasiūlė tapti kare savanore, įsilieti į KASP, – prisiminė Jovita. – Atėjimas į KASP man buvo savotiškas iššūkis: išmėginti save, įvertinti savo galimybes, įgyti karinių žinių.“
Po bazinių karinių mokymų J. Juškaitienė tapo KASP dalimi ir tarnauja Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205-oje pėstininkų kuopoje. Šiuo metu kuopą sudaro apie 70 karių, 15 iš jų – moterys.
„Per bazinį kursą pirmiausiai išsigrynini, ar tu tikrai nori ir gali tapti kare. Man čia buvo nauja ir įdomu, o ypač įsiminė pratybos su ginklais. Taip pat kariai savanoriai palaipsniui mokosi visų su krašto gynyba susijusių dalykų. Vėliau laukia priesaikos davimas. Sakant priesaikos žodžius, toks jaudulys buvo... Kai prisieki Tėvynei, visai kiti prioritetai gyvenime atsiranda“, – sakė J. Juškaitienė.
Moteris pasakojo, kad nemažai savaitgalių praleido pratybose. Jose kariai savanoriai mokomi tinkamai elgtis su ginklais, adekvačiai vertinti įvairias situacijas, spręsti problemas.
„Supratau, kad tai mano kelias, – sakė Jovita. – Nors pratybose pasitaiko sudėtingų etapų, kai norisi pasiduoti, nuleisti rankas, bet aš pati sau niekada nepripažįstu, kad man yra sunku.“
Pašnekovė apgailestavo, kad kariūnės kelio nepasirinko anksčiau, 42-ejų metų moters teigimu, jaunimui čia yra didelės galimybės tobulėti, mokytis ginti ir mylėti savo Tėvynę.
„Tapusi kare savanore įgijau neįkainojamos medicinos, komunikavimo, savigynos patirties ir ypatingų įgūdžių – tokių, kuriuos gali įgyti tik tarnaudamas kariuomenėje, – sako Jovita ir priduria: – Supratau, kad kariu tampi ne tuomet, kai vilki uniformą, bet tuomet, kai įgauni tam tikrų įgūdžių, kad turėtum garbės ją dėvėti.“
Šakių 205-oje kuopoje J. Juškaitienė yra civilių ir karių bendradarbiavimo specialistė Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriuje.
Su faktu, kad Jovitos savaitgaliai yra užimti, susitaikė ir jos šeima. Moteris džiaugiasi, kad ją labai palaiko vaikai, neslepia – vaikai didžiuojasi mama, vilkinčia karinę uniformą. Nors kol kas tik vyresnėlė pasirinko teisės studijas, jaunesnėliai ypatingiau karyba nesidomi.
„Auklėju vaikus taip, jog šie atskirtų, kas yra gerai, o kas yra blogai. Stengiuosi neparsinešti į namus kažkokios didesnės disciplinos ir pan. Aš vaikams esu draugas, bet griežtas...“ – šypsosi pašnekovė.
Be abejo, smalsu, ar moterų kariūnių kasdienybė kuo nors skiriasi nuo vyrų. J. Juškaitienė pripažįsta: nors kartais visuomenėje moterys vis dar vadinamos silpnąja lytimi, karėms savanorėms tarnyboje jokių lengvatų nėra suteikiama. Žinoma, vadai, prieš skirdami kariams užduotis, įvertina jų fizinį pasirengimą, galimybes ir pagal tai parenka tinkamas veiklas, tačiau tai vienodai galioja tiek moterims, tiek vyrams.
„Mes dėvime tą pačią uniformą, nešame tiek pat sveriančią kuprinę ir rankose laikome tokį patį ginklą, kaip ir vyrai. Apskritai kariuomenėje nėra skirstymo lytimis, visi mes esame kariai, – tikina karė savanorė. – Šakių kuopą aš vadinu šeima. Su kiekvienu kolega, kaip tame pasakyme, eičiau į apkasus, jais galiu pasitikėti, atsiremti, kai sunku.“
Savo sprendimo tapti kare savanore J. Juškaitienė nė karto nepasigailėjo, džiaugiasi ir gautu įvertinimu.
„Man patinka tai, ką darau. Savanorių pajėgose atsidūriau ne norėdama papildomai užsidirbti, o dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Šiandien suprantu, kad yra labai gerai mokėti apginti ne tik pačiam save, bet ir savo artimuosius“, – sako pašnekovė.
Suprantama, pokalbis pakrypsta apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje. Pašnekovė prisiminė: prasidėjus karui Ukrainoje, ji sulaukė nemažai pažįstamų skambučių su klausimais – kas vyksta, ką daryti kilus karui, gal nuo žmonių informacija yra slepiama ir pan.
„Ir tuomet, ir dabar sakau, kad pirmiausiai reikia nepanikuoti, dirbti savo įprastą darbą, be abejo, sekti informaciją“, – tikina karė savanorė ir visiems siūlo pabandyti prisijungti prie KASP, o paskui jau nuspręsti – patinka ar ne. Anot jos, karys savanoris – tai paprastą civilinį gyvenimą gyvenantis žmogus, nuolatos pasirengęs stoti savo krašto gynybon. Moteris atvirauja, kad buvo tokių jaunuolių, kurie ateina į KASP, kad išvengtų privalomosios tarnybos, o kiti – tikri savanoriai.
„Be abejo, reikalingas yra atitinkamas fizinis pasiruošimas, bet gali save atrasti ir kitose srityse. Laikas tarnyboje bus tikrai prasmingai praleistas, – nedrįstančius ragino J. Juškaitienė. – KASP pritraukia labai skirtingas asmenybes, įvairiausių profesijų atstovus, todėl semtis patirties tikrai yra iš ko.“
Teiraujamės, kokia Jovitos nuomonė apie visuotinį merginų šaukimą į kariuomenę.
„Mano dukra 20-ies, mes kalbėjomės apie tai. Kaip mama šiandien galbūt turėčiau sakyti, kad moteris turėtų save realizuoti labiau šeimoje... Kariuomenėje vertybė yra motyvuotas karys. Tad ir moterų įsiliejimas į kariuomenę turėtų būti itin motyvuotas. Visgi manau, kad kiekvienas jaunuolis turėtų būti pasiruošęs prireikus atlikti savo pareigą – ginti Tėvynę“, – įsitikinusi J. Juškaitienė.
Artėja Kovo 11-oji, teiraujamės – kas jai yra Lietuva?
„Aš savęs niekada neįsivaizdavau emigrantės... Kaskart giedodama garbingą Lietuvos himną svarstau, kiek žmonių šimtmečiais kovojo, kad galėtume laisvai kalbėti, laisvai rašyti. Čia yra mano namai, šeima, Lietuvą aš prisiekiau ginti negailėdama jėgų ir gyvybės“, – pokalbį užbaigė J. Juškaitienė pridurdama, kad yra gavusi pasiūlymą, bet dar svarsto, ar pereiti į profesinę karo tarnybą.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos – pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas dar 1991 m. sausį, liepsnojant laisvės laužams Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prieigose. Šiandien Krašto apsaugos savanorių pajėgos – neatskiriama moderniai organizuojamos Lietuvos kariuomenės dalis. Jos užduotis – pasiruošti teritorinei krašto gynybai.
Po bazinių karinių mokymų J. Juškaitienė tapo KASP dalimi ir tarnauja Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205-oje pėstininkų kuopoje. Šiuo metu kuopą sudaro apie 70 karių, 15 iš jų – moterys.
„Per bazinį kursą pirmiausiai išsigrynini, ar tu tikrai nori ir gali tapti kare. Man čia buvo nauja ir įdomu, o ypač įsiminė pratybos su ginklais. Taip pat kariai savanoriai palaipsniui mokosi visų su krašto gynyba susijusių dalykų. Vėliau laukia priesaikos davimas. Sakant priesaikos žodžius, toks jaudulys buvo... Kai prisieki Tėvynei, visai kiti prioritetai gyvenime atsiranda“, – sakė J. Juškaitienė.
Moteris pasakojo, kad nemažai savaitgalių praleido pratybose. Jose kariai savanoriai mokomi tinkamai elgtis su ginklais, adekvačiai vertinti įvairias situacijas, spręsti problemas.
„Supratau, kad tai mano kelias, – sakė Jovita. – Nors pratybose pasitaiko sudėtingų etapų, kai norisi pasiduoti, nuleisti rankas, bet aš pati sau niekada nepripažįstu, kad man yra sunku.“
Pašnekovė apgailestavo, kad kariūnės kelio nepasirinko anksčiau, 42-ejų metų moters teigimu, jaunimui čia yra didelės galimybės tobulėti, mokytis ginti ir mylėti savo Tėvynę.
„Tapusi kare savanore įgijau neįkainojamos medicinos, komunikavimo, savigynos patirties ir ypatingų įgūdžių – tokių, kuriuos gali įgyti tik tarnaudamas kariuomenėje, – sako Jovita ir priduria: – Supratau, kad kariu tampi ne tuomet, kai vilki uniformą, bet tuomet, kai įgauni tam tikrų įgūdžių, kad turėtum garbės ją dėvėti.“
Šakių 205-oje kuopoje J. Juškaitienė yra civilių ir karių bendradarbiavimo specialistė Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriuje.
Su faktu, kad Jovitos savaitgaliai yra užimti, susitaikė ir jos šeima. Moteris džiaugiasi, kad ją labai palaiko vaikai, neslepia – vaikai didžiuojasi mama, vilkinčia karinę uniformą. Nors kol kas tik vyresnėlė pasirinko teisės studijas, jaunesnėliai ypatingiau karyba nesidomi.
„Auklėju vaikus taip, jog šie atskirtų, kas yra gerai, o kas yra blogai. Stengiuosi neparsinešti į namus kažkokios didesnės disciplinos ir pan. Aš vaikams esu draugas, bet griežtas...“ – šypsosi pašnekovė.
Be abejo, smalsu, ar moterų kariūnių kasdienybė kuo nors skiriasi nuo vyrų. J. Juškaitienė pripažįsta: nors kartais visuomenėje moterys vis dar vadinamos silpnąja lytimi, karėms savanorėms tarnyboje jokių lengvatų nėra suteikiama. Žinoma, vadai, prieš skirdami kariams užduotis, įvertina jų fizinį pasirengimą, galimybes ir pagal tai parenka tinkamas veiklas, tačiau tai vienodai galioja tiek moterims, tiek vyrams.
„Mes dėvime tą pačią uniformą, nešame tiek pat sveriančią kuprinę ir rankose laikome tokį patį ginklą, kaip ir vyrai. Apskritai kariuomenėje nėra skirstymo lytimis, visi mes esame kariai, – tikina karė savanorė. – Šakių kuopą aš vadinu šeima. Su kiekvienu kolega, kaip tame pasakyme, eičiau į apkasus, jais galiu pasitikėti, atsiremti, kai sunku.“
Savo sprendimo tapti kare savanore J. Juškaitienė nė karto nepasigailėjo, džiaugiasi ir gautu įvertinimu.
„Man patinka tai, ką darau. Savanorių pajėgose atsidūriau ne norėdama papildomai užsidirbti, o dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Šiandien suprantu, kad yra labai gerai mokėti apginti ne tik pačiam save, bet ir savo artimuosius“, – sako pašnekovė.
Suprantama, pokalbis pakrypsta apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje. Pašnekovė prisiminė: prasidėjus karui Ukrainoje, ji sulaukė nemažai pažįstamų skambučių su klausimais – kas vyksta, ką daryti kilus karui, gal nuo žmonių informacija yra slepiama ir pan.
„Ir tuomet, ir dabar sakau, kad pirmiausiai reikia nepanikuoti, dirbti savo įprastą darbą, be abejo, sekti informaciją“, – tikina karė savanorė ir visiems siūlo pabandyti prisijungti prie KASP, o paskui jau nuspręsti – patinka ar ne. Anot jos, karys savanoris – tai paprastą civilinį gyvenimą gyvenantis žmogus, nuolatos pasirengęs stoti savo krašto gynybon. Moteris atvirauja, kad buvo tokių jaunuolių, kurie ateina į KASP, kad išvengtų privalomosios tarnybos, o kiti – tikri savanoriai.
„Be abejo, reikalingas yra atitinkamas fizinis pasiruošimas, bet gali save atrasti ir kitose srityse. Laikas tarnyboje bus tikrai prasmingai praleistas, – nedrįstančius ragino J. Juškaitienė. – KASP pritraukia labai skirtingas asmenybes, įvairiausių profesijų atstovus, todėl semtis patirties tikrai yra iš ko.“
Teiraujamės, kokia Jovitos nuomonė apie visuotinį merginų šaukimą į kariuomenę.
„Mano dukra 20-ies, mes kalbėjomės apie tai. Kaip mama šiandien galbūt turėčiau sakyti, kad moteris turėtų save realizuoti labiau šeimoje... Kariuomenėje vertybė yra motyvuotas karys. Tad ir moterų įsiliejimas į kariuomenę turėtų būti itin motyvuotas. Visgi manau, kad kiekvienas jaunuolis turėtų būti pasiruošęs prireikus atlikti savo pareigą – ginti Tėvynę“, – įsitikinusi J. Juškaitienė.
Artėja Kovo 11-oji, teiraujamės – kas jai yra Lietuva?
„Aš savęs niekada neįsivaizdavau emigrantės... Kaskart giedodama garbingą Lietuvos himną svarstau, kiek žmonių šimtmečiais kovojo, kad galėtume laisvai kalbėti, laisvai rašyti. Čia yra mano namai, šeima, Lietuvą aš prisiekiau ginti negailėdama jėgų ir gyvybės“, – pokalbį užbaigė J. Juškaitienė pridurdama, kad yra gavusi pasiūlymą, bet dar svarsto, ar pereiti į profesinę karo tarnybą.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos – pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas dar 1991 m. sausį, liepsnojant laisvės laužams Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prieigose. Šiandien Krašto apsaugos savanorių pajėgos – neatskiriama moderniai organizuojamos Lietuvos kariuomenės dalis. Jos užduotis – pasiruošti teritorinei krašto gynybai.
Jonas iš Šakių:
