Nūdienos kasdienybė vis labiau įsibėgėja ir įtraukia į išorinio, matomo gyvenimo erdvę – sparčiai tobulėjanti buitis, pažangios technologijos, informacijos srauto gausa, komunikacijos įvairovė. Vis dėlto tai neužveria vartų vienam iš pavojingiausių šio amžiaus virusų – smurtui. Nors šia tema daug kalbama įvairiose institucijose, ji kelia susidomėjimą žiniasklaidos bei socialinių tinklų vartotojams, patys nuoširdžiausi pasakojimai – tų, kas išdrįsta pasidalinti savo skaudžia patirtimi (straipsnio herojės vardas pakeistas).
Pagalbos kreipėsi pati
Savo gyvenimą Vida galėtų dalinti į keletą etapų. Tarp jų – ir nuolatinės baimės bei streso būsena, aplinkinių pasmerktos aukos gyvenimas, o galop – išsilaisvinimas iš smurto pančių, kuriuos nutraukti ji ryžosi pati. ,,Atėjo riba, kai daugiau nebegalėjau kentėti, kai norėjosi būti normaliu žmogumi, o ne nuolatinių barnių priežastimi, nevykėle, vargše“, – prisimena pašnekovė. Trisdešimt metų moteris augino vaikus, rūpinosi buitimi ir kentė smurtą, tačiau atėjo metas, kai ryžosi keisti gyvenimą. Pirmiausia ji kreipėsi į socialinį darbuotoją, kuriuo pasitikėjo, ir išdrįso papasakoti tikrąją savo gyvenimo istoriją, nors atsiverti nebuvo lengva, trukdė senojo gyvenimo dogmos. Tai buvo nelengvo naujo kelio, kuriame ji sutiko daug geranoriškai nusiteikusių specialistų, pradžia. Vidą palaikė ir pasitikėti savimi skatino socialinis darbuotojas, atvejo vadybininkė, psichologė, priklausomybių konsultantė, policijos bei VTAT darbuotojai, medikai, bendruomenė. Žengusi pirmuosius žingsnius, ji pajuto specialistų palaikymą, kad neklysta pasirinkdama, kad privalo ir gali keisti gyvenimą.
Mokslas suteikė stiprybės
Šiuo metu Vida studijuoja floristiką. Moteris mokosi dieniniame skyriuje, yra kurse vyriausia, visų priimta ir mylima, atkakliai siekia diplomo. Kas gi paskatino pasukti šiuo keliu? ,,Baigiau 9 klases būdama šešiolikos metų, paskui ištekėjau, auginau vaikus, kentėjau ir tylėjau“, – tęsia pasakojimą pašnekovė. Šiuo metu iš 9 vaikų 6 yra pilnamečiai. Jie pritarė mamos iniciatyvai mokytis, palaikė ją. Šiek tiek baisiau mamos mokslai atrodė mažiesiems, tačiau karantino metu nuotoliniu būdu visi mokėsi draugiškai. Galbūt kai kam iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyresnio amžiaus moteriai mokytis sunkiau ar trūksta patirties prisijaukinant informacines technologijas, tačiau Vida drąsiai laužo tokius stereotipus – ji kruopščiai renka informaciją, pati be niekieno pagalbos atlieka darbus ir juos siunčia, patirties semiasi seminaruose. Ypač gilų įspūdį paliko paskutinis seminaras, kurį finansavo Kazlų Rūdos policijos komisariatas. Jame ryžosi dalyvauti paskatinta prevencijos pareigūnės Akvilės Krunglevičienės, pavėžėjimo paslaugą į seminarą suteikė VŠĮ Kazlų Rūdos socialinės paramos centras. Minėtų institucijų nuovokių darbuotojų dėka moteris turėjo galimybę susitikti su profesionaliais puokščių kūrėjais ir pasisemti patirties iš gerai visiems žinomos ekonomikos mokslų daktarės, floristės, TV laidų vedėjos Kristinos Rimienės. Netrukus Vida pradėjo kurti pati. ,,Jaučiausi saugi, – dalinasi įspūdžiais Vida, – tačiau trūko ne tik patirties, bet ir pasitikėjimo savimi, drąsaus bendravimo, kliudė pilkos pelytės sindromas.“
Reikia bendruomenės palaikymo
Neatsitiktinai smurtą patyręs žmogus nepasitiki savimi ir kitais, bijo išreikšti savo nuomonę, stengiasi gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą – praeities nuoskaudos ir sužeista savivertė palieka gilius pėdsakus tiek dvasiniame, tiek bendruomeniniame gyvenime. Beje, bendruomenės vaidmuo čia ypač svarbus. Kaip sako Vida, kol kas ji neišdrįsta, nesugeba pasiūlyti savo paslaugų bendruomenei, nors kuria tikrai meniškas puokštes. Jau minėtas nepasitikėjimas kliudo susirasti darbą arba kurti verslą pačiai. Galbūt pavyks šias kliūtis įveikti įsigijus diplomą, tačiau aplinkinių palaikymas itin reikalingas. Kartais geras paskatinimo žodis žmogui užaugina sparnus ir suteikia antrąjį kvėpavimą, o užgaulios replikos ,,kam tau to reikia“, „nieko vis tiek nepakeisi“ tik toliau augina nepasitikėjimo vaisius. Nors moteris girdėjo įvairių nuomonių, ji dar neužsiaugino storos odos skaudiems komentarams ir yra pažeidžiama. Vis dėlto ji stengiasi dalyvauti prevencinėse programose, nebijo viešai kalbėti ir skatina smurtą patiriančias moteris netylėti, nekentėti, nesiaukoti, kiekviena iš jų gali pakeisti savo gyvenimą. Reikia išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį, nes net tokie paprasti buitiški dalykai kaip nauja suknelė, apsilankymas pas kirpėją ar dalyvavimas renginyje kažkam yra mažutė šventė, dalinasi savo patirtimi pašnekovė.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Vidos istorija – dvasiškai stiprios, ryžtingos, bet kartu ir socialiai pažeidžiamos moters istorija. Kiek tokių gyvenimiškų istorijų galima būtų sudėti į socialinio darbuotojo darbinės veiklos aplanką. Už kiekvienos – skirtingos patirtys ir atomazgos. Bendradarbiaujant su smurtą patyrusiomis moterimis ypač svarbu įgyti pasitikėjimą, motyvuoti ir skatinti visaverčiam gyvenimui, svarbu užtikrinti saugią aplinką ir tinkamą priežiūrą vaikams, skatinti jų socialinę raidą, ugdyti šeimos gyvenimiškus ir socialinius įgūdžius, mažinti alkoholio vartojimą šeimose. Glaudus bendradarbiavimas su visomis galinčiomis padėti šeimai organizacijomis ir institucijomis, socialines paslaugas teikiančiomis įstaigomis, gali padėti panašaus likimo asmeniui siekti savo tikslo. Gyvenimiškas posakis ,,Kas mūsų nesužlugdo, daro mus stipresnius“ tampa daugelio istorijų moto ir tinka kiekvienam iš mūsų. Tai įrodo ir Vidos gyvenimiška patirtis, nes tik dėl savo atkaklumo ji nesėkmės istoriją išdrįso paversti sėkminga.
Nijolė Černevičienė