
„Sukoriau 9000 kilometrų, meškos, vilkai ir visa kita… Buvo ir kalnų, ir ežerų, juose maudžiausi, kopinėjau po kalnus ir kuo šiauriau traukiau, tuo mažiau sutikau žmonių”, – su šypsena akyse savo nuotykius kaip kine pasakoja Paulius. Asmeninio archyvo nuotr.

Baigęs vidurinę mokyklą Šakiuose, jis nusprendė studijuoti vertės grandinės vadybą Danijoje, Horsens universitete. Studijos nemokamos, tačiau pragyvenimu teko rūpintis pačiam, todėl vakarinio ir naktinio darbo skonis jam pažįstamas. Bakalauro studijos Danijoje tęsėsi pusketvirtų metų, o atostogų tarpsnius jis išnaudojo kelionėms – keliavo ir dirbo Amerikoje, Kolumbijoje. Paulius greitai pajuto, kiek daug žmogui suteikia kelionės, todėl po bakalauro studijų atsidūrė savotiškoje kryžkelėje – rinktis magistro studijas ar keliauti toliau. Kai teko rinktis iš dviejų, Paulius pasirinko jaunatviškai maksimaliai: parašė prašymą magistro studijoms viename šiauriausių Švedijos universitetų, Umeo mieste, ir taip pat išsiuntė dokumentus vizai Kanadoje gauti. Magistro studijoms pasirinko tarptautinio verslo vystymo ir valdymo kryptį, tačiau po metų mokslų nutarė spustelėti „pauzės“ mygtuką, susikrovė kuprinę ir išvažiavo į Kanadą. Ko? Žinoma, ieškoti tikrų nuotykių.
„Pirmas tris dienas žinojau, ką ten veiksiu, kur apsistosiu, paprastai kalbant, norėjau kalnų ir ežerų“, – lakoniškai pasakoja jis ir priduria, kad Kanadoje tiesiog sėdo į autobusą ir leidosi į gyvenimo nuotykį.
Kalnus ir ežerus šakietis Kanadoje, žinoma, rado, o be jų ir pilną kuprinę neįkainojamų vertybių: gyvenimiško supratimo, idėjų, žinių ir pačią verslo idėją, kurią ir plėtoja dabar.

Neneigsiu, kad Pauliaus pasakojimas tikrai vietomis skambėjo kaip filmo scenarijus, bet kai esi pats savo gyvenimo filmo režisierius, smagiausia, kad siužetą gali kraipyti, kaip tik širdis geidžia. Vaizdelis maždaug toks: Kanadoje riedantis autobusas stabteli taške X, greita internetinė paieška apie artimiausią nebrangų hostelį ir vaikinas su 100 litrų talpos kuprine jau stovi nepažįstamos šalies nežinomoje vietoje. Tada sustoja parūdijęs pakeleivingas automobilis, pasiūlo pavėžėti link nakvynės vietos.
„Galvojau pasiliksiu čia savaitėlei, galbūt paieškosiu kokio nors darbelio“, – pasakoja pašnekovas. Per savaitę malonūs naujai sutikti žmonės jam padėjo susitvarkyti reikiamus dokumentus, šiek tiek nušvietė bendrą gyvenimo Kanadoje vaizdą.
„Mano kelionių profesija, – šypsosi Paulius, – yra virėjas. Tiek Amerikoje, tiek Kanadoje esu dirbęs kavinėse, restoranuose – tam turiu ir polinkį nuo mažens.“ Tačiau ne vien aplink puodus sukosi šakietis, per tuos metus Kanadoje jis sugebėjo įkurti netgi verslą – gamino medines lentynas, verslas vystėsi gerai, taip susitaupė pinigų, kuriuos išleido… naujiems nuotykiams. Nusipirko autobusiuką, jį pats savo rankomis pavertė namais ant ratų ir pasileido į devynių mėnesių kelionę Aliaskos link. Žinantiems filmą „Atgal į gamtą“, Pauliaus scenarijus turėtų būti aiškus, nežinantiems gal užteks pasakyti, kad šakietis tiesiog buvo labai labai alkanas nuotykių ir laukinės gamtos.

Kanada Pauliui buvo lemtinga dar ir tuo, kad ten jis susipažino su muilų gamyba. Žinoma, kaipgi kitaip – per visišką atsitiktinumą. Sugedus autobusiukui, vėlgi taške Y, jam teko ieškoti, kas ir už ką jį suremontuos. Eilinio gamybos darbuotojo darbą jis rado natūralios kosmetikos parduotuvėje. Kadangi darbas buvo gana monotoniškas ir nesudėtingas, jam užteko laiko susipažinti su medžiagomis, eteriniais aliejais, gamybos praktikomis: „Tada ir gimė mintis, kad grįžęs į Šakius bandysiu daryti kažką savo.“
Tačiau tikrai dar verta keliais sakiniais pakalbėti ir apie kelionę į Aliaską.
„Sukoriau 9000 kilometrų, meškos, vilkai ir visa kita… Buvo ir kalnų, ir ežerų, juose maudžiausi, kopinėjau po kalnus ir kuo šiauriau traukiau, tuo mažiau sutikau žmonių. Naktimis termometro stulpelis rodydavo -25, blakstienos iš po nakties būdavo apšarmojusios, nelabai tilpdavau į lovą pilnai išsitiesti, o miegmaišyje pusryčiams pernakt laikydavau vandenį, kad neužšaltų…“ – pasakoja Paulius su nedingstančia šypsena akyse.
„Ką žmogui duoda tokios kelionės?“ – klausiu ir jau nujaučiu, ką atsakys.

„Tikriausiai žmogus ieško ribų, o ribinių situacijų teko patirti ne vieną, kai jau susimąstydavau, kad gal kartais tų potyrių jau yra per daug. Buvo situacijų, kuriose aiškiai savo kailiu pajutau, kad gyvenimas yra labai trapus, nes vos slystelėjęs ant snieguoto kalno gali mirksniu nugarmėti prarajon. Supratau, kad varžytis su gamta nepatartina, ją reikia gerbti. O bendrai kalbant, visos kelionės yra savęs pažinimo labui, kol kažkaip lyg ir išaugi tą troškulį, ieškai kitų vertybių“, – kalba Paulius.
Kai vizos Kanadoje galiojimas baigėsi, jis grįžo pabaigti magistro studijų. Tačiau kelias į Švediją nebuvo tiesus, o vedė dar į Gvatemalą, nes ten rūpėjo pasivaikščioti po ugnikalnius. Apskritai grįžti iš laukinės gamtos į civilizaciją, į universitetą, buvo labai keistas momentas, pasakoja pašnekovas, – net šiltas dušas atrodė savotiškas stebuklas. Tačiau žmogus prie patogumų pripranta greitai.
Namo grįžo su verslo idėja
Jau trejus su puse metų Paulius gyvena ir dirba Lietuvoje. Kad grįš namo, į Šakius, jis tvirtai žinojo: „Iš esmės, kai grįžti su visomis žiniomis, patirtimis, tai gyvenimą susidėlioti taip, kaip nori, galima nesvarbu kur.“
Kol kas Paulius dalyvauja šaulių veikloje, tarptautinėje įmonėje dirba verslo analitiku ir migruoja tarp Vilniaus ir Šakių. Tačiau neatmeta galimybės, kad ateityje „Baltic Shea“ taps jo pagrindine veikla ir pragyvenimo šaltiniu. Šakietis stebina savo gyvenimiška filosofija: „Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi ribotą skaičių gerų sprendimų, kuriuos gali priimti per dieną.“ Todėl, paragavęs vadovaujamojo darbo duonos, jis suprato, kad nenori savo resursų švaistyti vien darbe tam, kad idėjų liktų ir savam verslui. Sviestmedžio sviesto pagrindu gaminamų kietųjų muilų idėją šakietis palengva vysto pastaruosius dvejus metus. Kaip pats sako, iš pradžių šeimai, draugams ir draugų draugams, kažkiek mugėse. Verslą vysto palengva, dėlioja žingsnius pagal norą ir aplinkybes – kol kas sukasi vienas, pasitardamas su atskirų sričių specialistais draugais. Atrodo, tam, kad gamintum muilus, suprastum jų gamybos ir brandinimo subtilybes, medžiagų proporcijas ir sąveikas, reikia būti chemiku. Tačiau Paulius purto galvą ir patikina, kad jei vieną kartą supranti principus, kaip veikia eteriniai aliejai, kitos naudojamos medžiagos, viskas gana greitai tampa aišku.
„Ir verslas čia gana paprastas – tuo mane ir žavi. Jei pradžioje turi muilui gaminti nedidelį puodą, sėkmės atveju – perki didesnį ir gamini daugiau“, – su pavydėtinu lengvumu kalba vaikinas.

Kad grįš namo, į Šakius, Paulius tvirtai žinojo ir tiki, kad gimtasis miestas puiki vieta plėtoti užgimusią natūralių kietųjų muilų verslo idėją, kuri lėtai, bet užtikrintai juda į priekį. D. Pavalkio nuotr.
Kaip gyvenime, taip ir versle jis turi aiškias vertybes – svarbu tvarumas, natūralumas, kokybiškos sudedamosios medžiagos, nes ateityje nori siekti „vegan“ ir ekologiško produkto sertifikatų. Kuo Pauliaus gaminami muilai išsiskiria iš kitų, esančių rinkoje?
„Sviestmedis keliauja tiesiai iš Ganos, kokosų aliejus – iš Filipinų, produktai sertifikuoti ir aukštos kokybės. Lietuvoje iš tiesų dar mažai žinių apie sviestmedžio sviestą. Tą lemia sudėtinga logistika, todėl gamintojai nelabai jį renkasi, o aš jį galiu gauti tiesiai iš tiekėjo, todėl noriu užsiimti edukacija apie šį produktą, kuris jau per 2000 metų naudojamas odos, plaukų priežiūrai“, – pasakoja jaunas verslininkas.

Į pirkėją einama per pojūčius – skoninga ir patraukli etiketė, kokybiškas kvapas pažadina norą išbandyti. Pabandžiusieji, sako Paulius, beveik visada grįžta. „Baltic shea“ prekinis ženklas ir pavadinimas kilo galvojant ne vien apie lietuvišką rinką, nes Pauliaus tikslas per vieną didžiausių elektroninės komercijos bendrovių „Amazon“ pasiekti Europos ir Amerikos pirkėjus.
Šiuo metu veikia įmonės internetinis puslapis, aktyvios „Baltic shea“ paskyros socialiniuose tinkluose, o muilų asortimentas dar nedidelis, bet su potencialu plėstis pagal klientų poreikius ir norus.
„Baltic shea“ gamina šalto spaudimo kietuosius muilus, kurie brandinami bent penkias savaites. Muilo bazę sudaro sviestmedžio sviestas, kokosų aliejus, alyvuogių aliejus, saulėgrąžų aliejai, kvapai kuriami tik iš natūralių eterinių aliejų. Būtent gamyba ilguoju būdu padeda išsaugoti naudingąsias ingredientų savybes. Muilai tikrai pakeri natūraliais kvapais, o kai žinai, kad sudėtis vertinga, už gabalėlį juk nebūtų gaila ir kelių eurų. Pauliaus galvoje sukasi ir barzdos priežiūros priemonių linija, nes, šypsosi jis, ir pačiam aktualu. O baigiantis pokalbiui jaunasis verslininkas nuteikia optimistiškai:

„Šakiuose tikrai galima ir įmanoma kurti verslą, vystyti idėjas. Mano įkurta įmonė gyvena nuoširdumu, paprastumu ir natūralumu – visai, kaip būna gamtoje, ir tikiu, kad tai užkrečiama! O didžiausias siekis yra kokybė ir natūralumas, todėl trumpiausių kelių nežadame rinktis.“
Lina Morkūnienė