Kiekvienas svajojame apie jaukius ir saugius namus, kurie būtų užuovėja nuo visų negandų. Apsaugotas būstas – viena iš išbandomų paslaugų, kurios tikslas sudaryti suaugusiems žmonėms su psichikos negalia sąlygas savarankiškai tvarkyti savo asmeninį ir socialinį gyvenimą bendruomenėje. Ši paslauga jau kurį laiką teikiama ir mūsų rajone. Pirmieji šios atsakomybės ėmėsi Ilguvos socialinės globos namai ir VšĮ „Sudoku“ iš Pagėgių, o prieš porą savaičių šią estafetę perėmė socialines paslaugas Šakiuose teikianti VšĮ „Namai visiems“.

Pasak rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Daivos Pilypaitytės, sėkmingai įgyvendintas Neįgaliųjų reikalų departamento projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ parodė, kad ši paslauga labai reikalinga. Ją mūsų rajono gyventojams trejus metus teikė Ilguvos socialinės globos namai ir VšĮ „Sudoku“. Jiems pagelbėjo ir daug vertingų patarimų suteikė projektą koordinavusi Marijampolės regiono ekspertė Marijona Janavičienė. Per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį šia paslauga, kuri buvo visiškai nemokama, pasinaudojo 10 rajono gyventojų, jiems savarankiško gyvenimo įgūdžius padėjo ugdyti dvi atvejo vadybininkės – Ilona Šeflerienė ir Jurga Raškauskienė. Pasibaigus projekto įgyvendinimui, prie paslaugos finansiškai turi prisidėti ir patys paslaugos gavėjai.

Pasak I. Šeflerienės, apsaugotų namų paslauga pasiteisino 100 ir daugiau procentų, nes ji matė, kokie žmonės atėjo, ir virsmą, kokiais tapo apsaugotame būste pagyvenę trejus metus. Jos teigimu, rajone yra ir daugiau asmenų, kurie galėtų pasinaudoti apsaugoto būsto paslauga ir pradėti gyventi savarankiškai, tačiau tėvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori paleisti savo suaugusių vaikų su negalia.

Pačio apsaugoto būsto esmė, kad asmenims skirtas atvejo vadybininkas koordinuoja visą teikiamą pagalbą, tačiau į apsaugotame būste gyvenančio žmogaus gyvenimą kišasi minimaliai, t. y. stengiamasi, kad žmonės įgytų kuo daugiau savarankiško gyvenimo įgūdžių ir galbūt ateityje galėtų gyventi įprastame būste, dirbti ar mokytis.

„Bėda ta, kad, numirus tėvams, jie lieka visiškai neparuošti gyvenimui, nemoka gyventi savarankiškai – gamintis maistą, tvarkytis, naudotis pinigais, elgiasi kaip vaikai, todėl jiems reikia padėti, pamokyti, paskatinti, kad išmoktų savo gyvenimą tvarkytis patys ir galėtų gyventi savarankiškai“, – pasakojo atvejo vadybininkė, neslėpdama, kad būtent šis darbas jai teikia pilnatvę ir yra prasmingiausias iš visų.

Tai rodo ir įgyvendinto projekto rezultatai – keturi rajono gyventojai, gavę apsaugoto būsto paslaugas, šiandien gyvena savarankiškai, vienas sutartį turėjo nutraukti dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Kitiems penkiems Šakių rajono savivaldybė ir toliau organizuoja šias paslaugas, kurias nuo gegužės 1 d. pradėjo teikti „Namai visiems“.

Kaip informavo „Namų visiems“ direktorė Giedrė Šedbarienė, šiuo metu apsaugoto būsto paslaugą rajone gauna penki anksčiau projekte dalyvavę žmonės ir dar vienas neseniai norą pareiškęs rajono gyventojas. Pasidomėjus, kaip jiems sekasi, su mumis sutiko pakalbėti Vilma ir Rita, jau daugiau kaip pusmetį gyvenančios kartu apsaugotame būste. Vilma šią paslaugą gauna nuo projekto įgyvendinimo pradžios, o Rita – nuo praėjusių metų rugsėjo. Abi matė vargo, abiejų gyvenimas nelepino. Vilma, kaip pati sako, užaugo internate, kur gyventi savarankiškai niekas nemokė, todėl tolimesnis gyvenimas nesusiklostė, o ir su vaikais ryšys nutrūko. Rita po mamos mirties turėjo palikti tėvų namus, tačiau su savo dviem seserimis iki šiol bendrauja, pasikalba telefonu.

„Abi jos – labai gera komanda, gerbia viena kitos ramybę ir privatumą, nepalieka po savęs netvarkos, labai viską saugo, todėl namai visada sutvarkyti ir švarūs“, – gyrė I. Šeflerienė, pridurdama, kad visus darbus ir reikalus susitvarkyti skatina pačias, ir kaip paaiškėjo, tai jos sėkmingai savarankiškai padaro.

Pasak I. Šeflerienės, iš pradžių buvo numatyta, kad viename apsaugotame būste (išnuomotame bute arba name) gali gyventi keturi asmenys, tačiau projekto metu paaiškėjo, kad kartais ir po du sunku sugyventi, nes visi esame labai skirtingi, tad šiandien galima apgyvendinti būste ir po du, kur kiekvienas turi po atskirą kambarį.

Beviešėdami pas Vilmą ir Ritą sužinojome, kad Vilma geriau gamina, tad padaro valgyti ir Ritai, o ši labiau linkusi į rankdarbius, turi kantrybės rinkti deimantines mozaikas, daug jų išdovanoja, taip pat lanko Neįgaliųjų dienos užimtumo centrą, kur piešia, iš molio lipdo gėles, vazeles ir arklius, kurie jai patinka nuo pat vaikystės. Galėjo lankyti ir meno mokyklą, nes buvo gabi, tik tėvai, sako, neleido.

Abi moterys džiaugėsi, kad apsaugoto būsto paslauga joms suteikė ir namus, ir ramybę, todėl į savo ankstesnius namus sugrįžti nebenori, o atvejo vadybininkė tapo artimiausiu žmogumi, kurį šiandien abi moterys vadina mama.