Nuo seno lietuviai kūrė ir puoselėjo sodus, todėl, matyt, ne veltui sakoma, kad kiekvienas gimėme būti sodininku. Netoli Kriūkų esančiame Žemosios Panemunės dvare atkuriamas senasis 600 obelų sodas, o štai Veršių kaime buvusioje kolūkio fermų teritorijoje ūkininkai Aldona ir Rimantas Naujokaičiai, vaikų padedami, kuria savo šeimos svajonių sodą, kuriame laukiami visi, kurie myli gamtą ir gerbia kito žmogaus darbą.

Sodo įkūrėjas Rimantas. Tai jo meilė gamtai įkvepia visą šeimą puoselėti ir plėsti sodą. Rimantui sodas yra hobis, nes pagrindinė jo veikla – šeimos augalininkystės ūkis, kuriame darbai niekada nesibaigia. Kol jis pats darbuojasi prie ūkio darbų, pristatyti sodą patikėjo savo šeimos moterims – žmonai Aldonai ir dukrai Editai Rimkienei, kurios aprodė, ką per maždaug aštuonerius metus jiems pavyko sukurti nuosavoje ir išsinuomotoje daugiau nei vieną hektarą užimančioje apleistoje fermų teritorijoje. O sukurta išties daug – nugriovus ir išvalius fermas, išlyginus siloso tranšėjas, ši vieta pasikeitė neatpažįstamai.

Veršių kaime buvusioje kolūkio fermų teritorijoje Aldona ir Rimantas Naujokaičiai, padedami savo atžalų, kuria šeimos svajonių sodą, kuriame tik spėk dairytis – ir gausybė įvairių augalų, ir skulptūros, vien vynuogių 327 sodinukai. O svarbiausia – čia laukiamas ir pasižvalgyti gali kiekvienas. D. Pavalkio nuotr.

Tiesa, ne taip, kaip R. Naujokaitis prisimena iš vaikytės laikų, kai būdamas dar vaikais su mamyte parsikėlė iš Ragožių kaimo. Jo dukra rodė, kad ir šiandien išlikę seni ąžuolai, po kuriuos jis mažas karstėsi ir prie kurių stovėjo jo vaikystės namai... Tarp vieno iš senųjų medžio šakų galima pastebėti ir išlikusias gandralizdžio liekanas – gandrai čia jau seniai negyvena. Sodo šeimininkai nustebo, kai šį pavasarį po ilgo laiko vėl pasirodė gandrai ir kitoje sodo vietoje susikrovė lizdą.

Nors Veršių kaime jau yra sukurtas ir puoselėjamas puikus parkas, Naujokaičių dėka atsirado dar viena nuostabi erdvė, kur galima ateiti, pasivaikščioti ar tiesiog atsipūsti po dienos darbų, atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Vis dar kuriamu savo sodu šeimininkai dalijasi su visais – pavasarį čia galima nusipjauti smidrų, vasarą paragauti uogų ir vaisių, rudenį pasivaišinti sode užderėjusiais graikiniais ir lazdynų riešutais. Nors sodas filmuojamas kameromis, bet nėra aptvertas aklina tvora, nėra vartų, ant kurių kabėtų užrašas „Privati valda“ ar „Įeiti draudžiama“. Čia visi laukiami. Sodo šeimininkai prašo tik vieno – nešiukšlinti ir kultūringai leisti laiką jų prižiūrimoje teritorijoje.

Garsas apie Suvalkijos sodą, kaip jį pavadino Naujokaičiai, eina iš lūpų į lūpas. Kam kilo mintis pavadinti jį Suvalkijos vardu? Edita papasakojo, kad viskas prasidėjo nuo moliūgiukų, kuriuos jos dukra Rasa augino darželyje ir reikėjo kažkur pasodinti.

„Tėtis privežė šiaudų rulonų ir kartu su vaikais ir anūkais į juos susodino moliūgus. Tad pačioje pradžioje čia buvo kaip ir Moliūgų sodas, bet po to žiūrim – tėtis vieną medį sodina, kitą. Nori pagražinti ir vieną kampą, ir kitą. Ir gaunasi jau ne Moliūgų sodas. Pagalvojau, tegul bus Suvalkijos sodas. Taip šis pavadinimas ir prigijo“, – pasakojo Edita.

Pasak Aldonos, turbūt daugiausiai sode buvo padaryta pandemijos laikotarpiu – kai niekur nėjo išvažiuoti, visi skubėjo į sodą. Tarp eilėmis susodintų riešutmedžių (graikinių ir lazdynų), obelų ir kriaušių, slyvų ir vyšnių atsirado serbentai, avietės ir baltasis šilkmedis, kurio uogomis visa šeima iki šiol negali atsidžiaugti. Buvo pradėti kurti gėlynai. Žydėjo įvairiaspalviai jurginai, buvo išbandytas ir prancūziškasis Provanso stilius – prisodinta eilė levandų. Tačiau pamačius, kiek tam reikia skirti laiko, sezoniniai augalai ilgai neužsibuvo.

Einant per sodą, tik spėk dairytis. Moterys žino kiekvieną augalą: jau sunoko didžiulės juodųjų serbentų uogos, po šalto pavasario ir karštos vasaros pradžios bando atsigauti aktinidijos, iš tolo mėlynuoja facelijos, kurias labai mėgsta bitės. Jų aviliai stovi netoliese po liepomis. Bites Naujokaičių šeima myli nė kiek ne mažiau negu savo sodą. Čia jas seniai įkurdinęs vienas naumiestietis bitininkas. Tai jos taip ir pasiliko.


„Nors mūsų krašte žmonės labai darbštūs ir visi turi sodų, tačiau mūsų sodas yra unikalus tuo, kad jį puošia tėtės drožiniai“, – džiaugėsi Edita, prisimindama, kaip tėtis vakarais sėdėdavo galvą ranka parėmęs ir žvelgdavo į tolį galvodamas, ką ir kaip čia padaryti...

Ir sugalvojo – per porą metų išdrožė devynias skulptūras. Didžioji dalis sukurta lietuviškų pasakų motyvais ir sustatyta prie tvenkinio. Raganos ir velniai, jojantys ant šluotų, tapo ir sodo puošmena, ir išskirtinumu. A. Naujokaitienė pasakojo, kad vyras pradėjęs drožti niekada nežino, kas išeis, nes viskas gaunasi savaime, matymas atsiranda kūrybos proceso metu, kai į rankas paima ąžuolą, jovarą ar vinkšnos medį. Ir nors žiūrint iš šono atrodo, kad sukurti tokią skulptūrą yra labai paprasta, tačiau medžio drožėjas sako ką kita – reikia jausti medį.

Vienas R. Naujokaičio kūrinys – mergaitė su vynuogių keke rankose – ypač brangus Editai. Tai tėčio dovana jai. Skulptūra pastatyta prie vynuogyno, kurį moteris pradėto kurti praėjusiais metais. Čia jos stichija, jos eksperimentinis ūkis, apie kurį galėtų pasakoti valandų valandas. Šiltnamyje auga desertinės vynuogės, kurios lauke neišgyventų. Didžiulės uogų kekės ilgai netrukus turėtų pradėti nokti. Šalia šiltnamio susodinti „sultinių ir vyninių vynuogių sodinukai“, kurie gali augti lauko sąlygomis. Šiandien Editos vynuogyne galima suskaičiuoti 52 vynuogių veisles, o iš viso jos ūkyje – net 327 sodinukai.

Sodą puošia dar vienas unikalus šeimininko kūrinys – medinis namelis, kurį pastatė anūkei jos 10-ojo gimtadienio proga. Į jį užlipęs supranti, jog buvo pagalvota ir apie tai, kuo vaikai čia galėtų užsiimti. Tad be didžiulio stalo, ant kurio galima piešti ir visokiais kūrybiniais darbais užsiimti, čia yra ir medžio kamiene išskaptuota slaptavietė su durimis ir langais – toks miniatiūrinis Dionizo Poškos baublys, kokį nedažnai mūsų krašto sodybose pamatysi.


Vienas iš išskirtinių kūrinių, puošiančių sodą, – šeimininko Rimanto anūkei medžio kamiene išskaptuota slaptavietė su durimis ir langais. D. Pavalkio nuotr.

Nors jau daug teritorijos išvalyta, tačiau liko nenugriautos dar vienos fermos liekanos, ant kurių ir miškas baigia užaugti. Tačiau šie griuvėsiai šiandien savotiškai įsilieja į šeimos kuriamą sodą ir akies nerėžia.


„Ten praeitis, o čia ateitis“, – sako šeimos sodą kuriančios moterys ir prasitaria, kad nori čia įgyvendinti ir daug kitų savo idėjų. Aldona sode norėtų matyti daugiau dekoratyvinių augalų – rožyną ir magnolijų medžių, o štai Edita su tėte labiau linkę sodinti vaismedžius. Galbūt ateityje atsiras ir gyva meno galerija, bet kur ir kaip, tegul dar lieka paslaptis.