Gintarė MARTINAITIENĖ

Iš Slavikų krašto kilusiam, bet Kalifornijoje gyvenančiam kraštiečiui Albinui Markevičiui gimtasis kraštas ir jo problemos savos. Jau daugybę metų jis yra nuolatinis šio krašto rėmėjas. Tiesa, mūsų krašte lankosi ne jis pats, o jo draugas bei padėjėjas Šarūnas Konkulevičius. Praėjusį pirmadienį jis vėl viešėjo Slavikuose, kur su vietinės bendruomenės atstovais išdalino paramą – aplankė dvi šeimas bei aktyvumu pasižymintį Šilgalių jaunimą.

Kaip pasakojo su Š. Konkulevičiumi paramos įsisavinimą derinusi neseniai įsikūrusios vietinės bendruomenės „Slavikiečiai“ vadovė Neringa Žilionienė, šįkart nuspręsta padėti ne rizikos grupei priklausančioms, bet tiesiog finansiškai sunkiau besitvarkančioms šeimoms. Tad buvo pasirinkta vieniša mama Edita Jonikaitienė, kurios dukroms mokslams labai reikėjo kompiuterio. Pasirodo, mergaitės užduotis atlikdavo telefonuose. O tai ir nepatogu, ir gadina akis. Be to, mama pasakojo, kad kai kurių užduočių telefone net neina atsidaryti, tad kompiuteris mergaitėms bus didelis pagalbininkas moksluose.

„Kompiuteris šiais laikais tiesiog būtinas. Tad būkit geros mokinės“, – įteikdamas dovaną linkėjo Š. Konkulevičius, kuriam viena iš mergaičių atsidėkodama įteikė gėlių puokštę.

Kita stotelė – Ingos ir Dainiaus Prapuolenių šeima, kuriai geradaris dovanojo skalbimo mašiną. Šeimoje keturi vaikai, tiesa, vienas jau gyvena pusiau savarankiškai, tačiau skalbimo mašina mamai išties palengvins buitį.

Galiausiai Š. Konkulevičius, seniūnas Redas Juškaitis, N. Žilionienė bei kitos Slavikų bendruomenės pirmininkė Renata Baltrušaitienė stabtelėjo Šilgaliuose. Čia buvusios mokyklos patalpose įsikūręs vietinis jaunimas. Už aktyvumą jam šiais metais buvo skirtas ir įvertinimas, o gerų žodžių jiems negaili ir su juo dirbančios mobilios komandos darbuotojos.

„Tik pasiūlyk ir iškart prisijungia. Šiuo metu turime ir dirbame su 11 žmonių nuo 16 iki 27-erių metų“, – džiaugiasi Socialinių paslaugų centro Atviro jaunimo centro darbuotoja Sandra Pavalkė, kuri su kolege Aušra Petraitiene į Šilgalius atvyksta vieną kartą per savaitę.

„Smagu, kad net sugrįžę po darbo ateina čia su savo patirtimis, išgyvenimais“, – sėkmingu darbu su jaunimu džiaugiasi S. Pavalkė, kuriai pritardama N. Žilionienė šypsosi, kad ji gali tik pavydėti, nes vos už kelių kilometrų esančiuose Slavikuose jaunimas jau kitoks, tad čia, rodos, Dievo užmirštame kampelyje esantį, reikia tik skatinti.

Mums apsilankius jaunimo darbuotojos plauna grindis, dažymui paruoštos ir sienos, mat viena iš patalpų ruošiama remontui.

„Norime įrengti erdvę jaunimui, kur jaunimas galėtų susirinkti ne tik mūsų atvažiavimo metu, bet pagal poreikį. Planuojame padaryti kino sieną, kad jaunimas galėtų žiūrėti filmus, jie numatę ir sėdmaišius įsigyti, spinteles“, – vardija užmojus S. Pavalkė ir sako, kad sėkmingų veiklų netrūko ir pernai – buvo atnaujinta tinklinio aikštelė, piešiniais išgražinta pastato siena, organizuoti šokiai.

Beje, netoliese yra šaltinis, tad svarstoma, kad priėjimui prie jo būtų galima įrengti laiptelius.

Patalpos remonto darbai suplanuoti sėkmingai įgyvendinus ir finansavimą gavus iš projektinės veiklos, o Š. Konkulevičius Šilgalių jaunimui dovanojo ir lauko baldų komplektą. Kadangi patalpos faktiškai nešildomos, tad baldai bus naudojami viduje. Kadangi remontas dar nesibaigęs, tad dėžės sukrautos gretimoje patalpoje ir jaunimas su nekantrumu laukia įkurtuvių.

„Džiaugiuosi, kad palaikymą turime iš visų pusių, bendradarbiaujame su abiem bendruomenėm, pernai daug padėjo buvęs seniūnas Valdas Dumčius“, – sakė S. Pavalkė.

Pasak „Slavikiečių“ pirmininkės N. Žilionienės dabartinės A. Markevičiaus paramos suma gerokai viršija 2 tūkst. eurų – baldų komplektas jaunimui kainavo 900 eurų, 870 eurų skirta šeimoms, o dar 900 eurų parama numatyta Oninių šventei, tad nedidelei bendruomenei tai išties svari pagalba.

A. Markevičiaus bičiuliui Š. Konkulevičiui už nuolatinį dėmesį Slavikams dėkojo ne tik N. Žilionienė, bet ir R. Baltrušaitienė, pasidžiaugusi, kad šio krašto problemos nesvetimos ir jau 93-ejų metų sulaukusiam kraštiečiui.

Kaip žinia, Š. Konkulevičius ir Živilė Sakalauskienė yra sudarę ir išleidę knygą „Markevičių šeimos kelias nuo Šešupės iki Ramiojo vandenyno“.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 m. spalį Markevičių šeima su savo vaikais nutarė trauktis į Vakarus. Žinoma, tuo metu panašių likimų buvo daugybė, tačiau Markevičių meilė gimtinei išskirtinė – gimtojo krašto nepamiršta nei vaikai, nei vaikaičiai, kurie, net ir gimę užsienyje, kalba lietuviškai. Tiek apie Lietuvą, tiek apie vadinamąjį Slavikų rajoną Markevičiai visuomet kalba su didžiule meile, pasitaikius progai visuomet paklausia, kuo gali padėti. Ir, kaip matome, padeda.