Lankomės Pajotijo kaime (Gelgaudiškio sen.) atokiau laukuose stovinčioje sodyboje pas Zitą ir Antaną Kažemėkaičius, kur mūsų laukia jau pusę amžiaus dvi širdis supynusi meilės istorija. Kalbinti pajotijiškiai atviravo – gyvenimas prabėgo labai greitai.

Didelės sodybos kieme pasitinka Antanas, o gražiai išpuoselėtuose namuose prisijungia ir Zita. Mūsų laukia ir dukra Rita, marti Neringa, anūkės Ūla ir Gabija.

„Aš Pajotijo kaime gimęs ir augęs. O Zita iš Daukantiškių. Beveik šeši kilometrai kulniuoti žiemą reikdavo“, – nusijuokia Antanas.

Atšvęsti ilgos ir laimingos Zitos ir Antano Kažemėkaičių santuokos metinių susirinko gausus būrys šeimos narių, artimųjų ir draugų. Asmeninio archyvo nuotr.

Liepos 21 d. Z. ir A. Kažemėkaičiai sutiko 50-ąją tuoktuvių sukaktį. Pora neslepia – auksinių vestuvių šventę suorganizavo vaikai, anūkai.

„Mes jiems kažkada surengėm, dabar jie – mums“, – sako Antanas pridurdamas, kad šventėje dalyvavo ir viena pamergė bei pabrolys, kurie šoko judviejų vestuvėse prieš 50 metų.

Pirmiausiai teiraujamės, kaip jaučiasi sulaukę auksinės progos.

„O gerai, laukiam deimantinių vestuvių, – šypsosi Zita. – Tablečikių paimam ir gerai.“

Smalsu sužinoti, kaip pora susipažino.

„Man čigonė išbūrė. Nuvažiavau į Vilnių, priėjo jauna čigonaitė, paėmė už mažiuko piršto ir sako: „Ponuli, draugauji su mergina, ale tu su ja neapsivesi. Kurį laiką bus tavo kelyje jų ne viena. Bet nė viena nebus tavo.“ Kai, sako, pakeisi darbą, tai tam darbe sutiksi merginą dar iš mokyklos suolo. Tikrai tuomet draugavau su mergina, bet susipykau, – pasakoja Antanas ir priduria, kad iš pradžių dirbo vairuotoju kolūkyje, bet vėliau įsidarbino dujų kontoroje, vežiodavo žmonėms dujas. – Daukantiškių brigadoje prie šienapjūtės tų piemenių kokios penkios ar šešios dirbo, tarp tų – viena su kasom ilgom buvo – Zita. Bet dešimt metų jaunesnė. Man tuomet 26-eri buvo. Negi prasidėsi su tokia jauna...“

Antanas toliau pasakoja, kad vienai moteriškei Daukantiškiuose reikėjo dujinės viryklės, tame kieme ir vėl sutinka Zitą.

„Sakau, reikia pamerginti tą panelę. Nuvežu tą viryklę, sumontuoju, šeimininkė ir klausia, ką skolinga už darbą. Kas mane pakusė pasakyti: kai duktė užaugs, tai į žmonas atiduosit. Ta panelė perpyko baisiausiai ir sako: „Manęs nieks niekam neatiduos, kai aš norėsiu, pasirinksiu pati.“ Kitą kartą išgėriau biskį ir vėl užvažiavau. O Zita ir sako: „Antanėli, rinkis: arba butelį, arba mane.“ Sakau – renkuosi aš tave“, – atvirauja Antanas.

Į pokalbį įsiterpusi Zita sako, kad draugavo su Antanu trejus su puse metų, sukakus aštuoniolikai, pareiškimus nešė, o 1973 m. liepos 21 d. santuokos įžadus vienas kitam davė Šakių civilinės metrikacijos skyriuje, šliūbą ėmė Gelgaudiškio bažnyčioje. Rodo Kažemėkaičiai ir vestuvių nuotraukas. Antanas iki šiol yra išsaugojęs kaklaraištį, kuriuo pasipuošė ir per auksines vestuves.

Gyveno Kažemėkaičiai Daukantiškiuose, prasidėjus Atgimimui,  kūrėsi Pajotijo kaime, pradėjo ūkininkauti.

„Gyvenimas prabėgo labai greitai“, – sako abudu.

Pasak pašnekovų, per tuos metus spėta nuveikti didžių darbų. Iš jų svarbiausi – užauginta dukra Rita, du sūnūs Darius ir Tomas, sulaukti septyni anūkai, vienas proanūkis... Dabar sūnus Tomas tęsia ūkininkavimą.

Prakalbus apie šiuolaikinių porų santykius ir gąsdinančią skyrybų statistiką, Antanas nevynioja žodžių į vatą: „Anksčiau būdavo pirma širdelė, o paskui lovelė. O dabar pirma lovelė, paskui – širdelė.“ Zita priduria: „Kai šeimą mudu kūrėva, daiktai buvo taisomi. Neišmetami.“

Tad koks gi tas santarvės šeimoje receptas? Antanas prisimena kaimynės pasakytus žodžius: „Kas tiems Kažemėkaičiams yra – lig pusryčių pešasi, o po pusryčių jau bučiuojasi.“

„Daug dirbom, nebuvo kada galvoti apie piktumus. Pasibarei ir vėl bėgi, bėgi... Statėmės šituos namus, – nuskamba Zitos ilgaamžės santuokos versija, dar ji priduria: – O šiandien gyvenam gerai. Gaunam pensijas. Anksčiau su Gelgaudiškio neįgaliųjų draugija važiuodavom  po televizijos laidas. Lošiam teleloto ir kryžiažodžius sprendžiam. Į bažnytėlę kiekvieną sekmadienį važiuojam.“

Į pokalbį įsiterpusi dukra Rita sako, kad tėveliai pusę amžiaus kartu pragyveno, nes turėjo daug bendrų darbų ir planų.

„Turėjo bendrą ateitį, matymą į priekį“, – sako Rita.

Antanas atskleidžia, kad jį labai sujaudino karas Ukrainoje, mat Lvivo sityje atliko karinę tarnybą.

Atsisveikindamas Antanas palinki jaunoms poroms kantrybės ir daugiau savitarpio pagarbos.

Tad štai kokia ta auksinių vestuvių sulaukusių Kažemėkaičių meilės istorija. O mūsų redakcija Zitai ir Antanui, savo ruožtu, linki sulaukti žėrinčių deimantinių vestuvių!