Liepalotų krašte tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris nepažinotų Zypliabūdžio kaimo gyventojo Zigmo Stanaičio. Tad ir kalbiname 90-ies metų sukaktį pasitinkantį senjorą apie santarvėje su žmona Aldona praleistus beveik 63-ejus metus, apie išgyventus drauge džiaugsmus, įveiktus sunkumus.

Pirmadienį apsilankius A. ir Z. Stanaičių namuose Zypliabūdžio kaime (Lukšių sen.) pasitinka prie durų susirangęs jaukus šunelis. Sodybos kiemas, ypač gėlynas, gražiai puoselėjamas, prie ūkinio pastato burkuoja Zigmo auginami balandžiai, garde kudakuoja vištos. Užeiname į namus. Zigmo veidas šviečia šypsena, Aldutė apsirėdžiusi puošnia suknele pjausto raugintus agurkus, sako, laukia svečių, mat neseniai iš Floridos grįžo dukra Angelė.

Tad, kol svečių nėra, įsikalbame su Zigmu. Jis prasitaria, kad į Zypliabūdį atėjo į žentus. Z. Stanaičio tėviškė – Kaimelis, esantis greta Kidulių. Zigmas augo penkių vaikų šeimoje. Iki šiol gyvi likę dvi seserys ir vienas brolis.

„Tėvai turėjo 10 hektarų žemės, buvo du arkliai, dvi karvės, avių, kiaulių, nuo vaikystės ir dirbau ūkyje, – į prisiminimus nugrimzta Zigmas. – Mano tėtis Juozas buvo kalvis. Ir šičia uošvis Jurgis buvo kalvis. Ir aš dirbau kolūkio dirbtuvėse iki pat pensijos kalviu. Kalvėje užaugo ir sūnus Rigimantas.“

Pradeda pasakojimą Zigmas apie kalvystės tradicijų puoselėjimą net per keturias Stanaičių kartas ir priduria, kad jaunystėje teko ir Kidulių krašte namus statyti ir mokytis iš patyrusio meistro.

„Brolis dirbo elektros inžinierium ir aš su juo dirbau, ir iki Zypliabūdžio nuo Šakių elektrą atsivedžiau, – šypsosi pasakodamas Zigmas. – Ta elektra ir suvedė mus su Aldona. Kvatieravausi pas tokius netoliese gyvenančius Sutkus, o pas Petkūnus, Aldonos tėvus, šioje stuboje darė šokius. Čia ir susipažinom. Dažnai ir į Jurgio kalvę ateidavom.“

Pasak Zigmo, vestuves su Aldona juodu atšoko 1960 metų balandį.

„Užsimiršai. O per Naują metą 1959-ais metais mudviejų šliūbas buvo“, – įsiterpdama į pokalbį sutuoktinį pataiso Aldona.

Zigmas neslepia, tuometinio kalvio darbas buvo ne meistriškus dalykus kalti: reikėjo nukalti kuolų karvėms pririšti, sukučių, arklius kaustydavo. Dirbo viską, ko reikėjo žemės ūkyje. Jis savo rankomis ir uošvių name priestatą, gonkas pastatė. Aldutė taip pat nori prisiminimais pasidalinti.

„Tėtuks labai gabus kalvis buvo. Kubiliuos gyvenom, didelės stubos buvo, tai prie kalvės vėjo turbiną pasistatė. 1939-ais į Zypliabūdį atsikėlėm gyventi. Tėveliai mažą stubikę pasistatė, pradėt vėl iš naujo reikėjo. Mamytė ir megzdavo, ir ausdavo. Ir aš staltieses keturnytes ausdavau. Dirbau kolūkyje ir fermoje, ir po laukus.“

Čia, Zypliabūdyje, A. ir Z. Stanaičiai gyvena daugiau nei šešiasdešimtmetį. Bet gražiausi gyvenime kiti skaičiai – keturi vaikai, dešimt anūkų, trys proanūkiai.  

Deimantines vestuves A. ir Z. Stanaičiai jau atšventė pernai, rugsėjo 17 d. Aldutė minėjo ir 90-metį. Neslepia, kad visko buvo, kaip ir visiems, bet Zigmas atvirauja – pykdamiesi verčiau patylėdavo.  

„Aš metais vyresnė. Gimusi 1932-ais. O ant paso parašyta 1934-ieji. Niekur nerado mano tų dokumentų prie rusų. Pakvietė į Šakius pas daktarą, pažiūrėjo dantis. Pažiūrėjo ir nustatė, kad gimus 34-ais. Sakau, kaip dabar, mamute, bus. O ji ir sako, būsi jaunesnė, tai taip greit nevarys apkasų kasti, – išskirtinius savo gyvenimo faktus prisimena Aldona. – Visiems nelengvas gyvenimas buvo.“

Tuo tarpu Zigmas sako, kad galbūt jam gyvenime sunkiausia buvo dirbti tėvų ūkyje, kadangi nebuvo technikos, o reikėjo jiems, vaikams, ir šieno prišienauti, laukus apdirbti. Atsiveria Zigmas ir apie sūnaus Sigito netekties skausmą.

Teiraujamės Zigmo, ar buvo gyvenime džiugių akimirkų?

„Dabar. Anksti į pensiją išėjau. Pradėjau ūkininkauti, tris karves, kiaules laikėva. Gerai dabar gyvenam...“ – nedaugžodžiauja Zigmas.

„Užtenka, kiek gaunam pensijos. Atsimenu, kai mamutė su tėtuku pradėjo gauti pensiją iš rusų jau dvylika rublių, paskui pakėlė – penkiolika. Tėtukui padaugino iki keturiasdešimt rublių“, – priduria Aldona.

Šiuo metu juodu Zypliabūdyje gyvena su jauniausio sūnaus Gintauto šeima ir atvirauja, kad gali iki šiol džiaugtis ne tik vienas kito draugija, bet ir šviesiu protu. Zigmas tik šių metų pradžioje liovėsi vairuoti automobilį, kartu kas sekmadienį važiuodavo klausytis šv. Mišių į Lukšių bažnyčią. Šiuo metu, sako, daugiausiai šv. Mišių transliacijų klausosi per televizorių, kurį apskritai itin mėgsta žiūrėti.

„Lengviau žmogui pasidaro, kai Mišias išklausai, – tikina Zigmas. – Ačiū Dievui, kad sulaukiau šitiek metų. Padėkavoju Dievui, kad mane laikė.“

Aldutė vėl priduria, kad svarbiausia, jog abudu dar „apie save valioja apsižiūrėti“, visgi neramu – „smertelnas laikas ateina“. Ji dar ir gėlynus marčiai padeda nuravėti, paukščius palesinti, valgyti patys pasigamina, dažnai ir marti Daivutė palepina įmantresniais patiekalais.

Sugrįžta ir dukra Angelė, sūnus Gintautas. Kol ruošiasi sėsti prie stalo, ragauti Aldutės keptos žuvies, paruoštos silkės, šeimininkė dar grybšteli už parankės ir vedasi į gonkas, kur sukabinti ir išdėlioti įvairūs mezginiai: Velykų kiaušiniai, Kalėdų angelai, Užgavėnių kaukės bei gausybė staltiesių, servetėlių. Ji ik šiol ir aktyvi Liepalotų krašto bendruomenės narė, yra surengusi ne vieną mezginių parodą, sako, daugiausiai mezginius išdalina.

Rodo Aldona ir šeimos nuotraukas, kuriose vaikų, anūkų ir pačios pernai švęsto devyniasdešimtmečio, santuokos jubiliejaus, kitų džiugių švenčių akimirkos. O Zigmas vedasi į balandinę, kur šiuo metu gyvena apie 50 pašto balandžių. Zigmas sako, kad juos augino dar tėviškėje, Kaimelyje, parsivežė vieną porelę ir tebelaiko Zypliabūdyje. Net negali atsakyti, kodėl pradėjo juos auginti.

Paprašome A. ir Z. Stanaičių ir nuotraukai papozuoti. Zigmas Aldutę paima už rankos ir vedasi per kiemą. Tada ir supranti, kaip tiek metų drauge santarvėje nugyventa.