Nuo pirmųjų Nevyriausybinių organizacijų (NVO) tarybos pirmininkės Giedrės Šedbarienės inicijuotų, rajono nevyriausybininkus prie bendro stalo subūrusių socialinių pusryčių prabėgo beveik pusmetis, tąsyk išsikelto bendro tikslo – tokius susitikimus kartoti kas mėnesį vis kitoje organizacijoje – įgyvendinimui kojos nepakiša net vasariškų orų vilionės, atostogų bumas. Ir rugpjūtį nevyriausybininkai susibūrė išties gausiai – kolegas svetingai priėmė VšĮ „Šakių šeimos centras“ vadovė Jūratė Arštikaitienė.

„Ir vėl susitinkame tam, kad vieni su kitais geriau susipažintume, pamatytume aplinką, veiklą ir taip galėtume ieškoti kažkokių bendrų taškų, kuriuose galėtume vieni kitiems padėti, bendradarbiauti. Kad visa tai vyktų, turime žinoti, kas yra aplinkui mus – kokios bendruomeninės, nevyriausybinės organizacijos veikia mūsų rajone, kurios iš jų aktyvios, kurios pasyvesnės“, – į jaukų ratą susibūrusius kraštiečius sveikino G. Šedbarienė.

Šį kartą savo kasdienybę plačiau pristatė dviejų NVO atstovės. Kaip ir dera, pirmiausiai žodis buvo duotas šeimininkei J. Arštikaitienei, papasakojusiai apie „Šakių šeimos centro“ teikiamas paslaugas, vykdomus projektus ir, be abejo, iššūkius, galiausiai virstančius tiek linksmomis, tiek niūresnių emocijų lydimomis istorijomis. Pastarųjų netrūko ir tiesiai iš Verpikų kaime įsikūrusios stovyklavietės atvykusiai VšĮ „Pilietiškumo ugdymo akademija“ vadovei Jolitai Kuncaitienei, kurios vykdomos veiklos, jums, mieli skaitytojai, jau pažįstamos.

Bendrų interesų, naudingų kontaktų paieškos spektras tądien išsiplėtė ir už NVO ribų – susitikimo metu savo funkcijomis, veiklos istorija ir rūpesčiais pasidalijo svečio teisėmis užsukusi Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus vyriausioji specialistė Edita Matusevičienė.

„Mažame Šakių padalinyje dirbame trise – aš esu vyriausia specialistė, atsakinga už asmenų resocializaciją, dar dvi pareigūnės yra atsakingos už kontrolę, priežiūrą. Jaučiamės rajono bendruomenės dalis, mūsų darbas susijęs su tuo, kad jūsų kasdienybė būtų saugi. Mūsų institucija nėra tokia didelė kaip policija, ji nėra tiek matoma, nes mes dirbame su nuteistaisiais. Tokių žmonių, kurie nepraėjo teisminio proceso, kurie neteisti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant kitokią priemonę, mūsų registre paprastai nebūna“, – pasakojo daugiau nei du dešimtmečius probacijos tarnyboje dirbanti E. Matusevičienė.

Ilgametę patirtį sukaupusi specialistė apgailestavo, kad visuomenės požiūris į gyvenime suklupusius, nusikaltusius asmenis vis dar kupinas stereotipų. Prisiminimais nusikėlusi į savo karjeros pradžią ji pripažino, jog klaidingo suvokimo nepavyko išvengti ir pačiai.

„Kadaise atėjau į probaciją su savo nuostatomis, įsitikinimais, įsivaizdavimais. Žinoma, tai atsinešiau iš namų, iš šeimos – net gėda prisipažinti, kad aš irgi atėjau auklėti, bausti, sodinti. Ta stigmatizacija šitos grupės asmenų yra be galo didelė... Ir dabar to nusiteikimo „dantis už dantį“ apstu – jei žmogus kažką padarė, tai tik pasodinti iki gyvos galvos, dar gerai, kad sušaudyti nereikia“, – įžvalgomis dalijosi pareigūnė pasidžiaugdama, jog šioks toks progresas visgi matomas, o labiausiai – pačioje sistemoje.

Pasak E. Matusevičienės, ilgą laiką probacijos pareigūnai buvo priversti „viena ranka glostyti, o kita mušti“, tačiau pozityvus proveržis įvyko panaikinus poveikio priemones, o paprasčiau sakant, sprendimą, ar žmogus nusipelnė kalėjimo, palikus tik teismui. Dar didesniu žingsniu pirmyn tapo specializacijų įvedimas, atskiriant kontrolę ir resocializaciją.

„Institucijoje matau didelį proveržį. Vis tik mums trūksta pajėgumų – mūsų regionas aptarnauja 13–14 savivaldybių. Per visą tą teritoriją mes turime keturis resocializacijos pareigūnus, porą mediatorių, vieną psichologą. Įsivaizduokite, kiek yra nuteistųjų... Aišku, jei kalbėčiau apie Šakius, tai dabar, galima sakyti, mes jų praktiškai neturime – jei anksčiau jų būdavo 120–160, tai dabar yra 40–80. Darbui su jais resocializacijos pareigūnai įrankių turi – vykdome elgesio pataisos programas, korekcines programas, intervencines programas ir t. t., tačiau itin trūksta pajėgumų“, – teigė ji pasidžiaugdama, kad visai neseniai savanorystei pavyko įkalbinti vieną kraštietį, tad veikiausiai jo dėka Šakiuose pavyks suorganizuoti intervencinę programą smurtaujantiems vyrams.

Specialistė akcentavo, jog būtent bendravimas, santykio užmezgimas ir yra pagrindinis kelias, padedantis nusikaltusiems asmenims vėl sėkmingai integruotis į visuomenę, tad visi neabejingi žmonės, pasiryžę tokiai misijai skirti nors keletą valandų per mėnesį, yra be galo laukiami. Kaip šypsodamasi tikino E. Matusevičienė, savanoriams ji mielai užleistų ir savo „prabangų kabinetą su kondicionieriumi“, mat keletą dienų per savaitę darbuojasi kituose miestuose. Tiesa, moteris pabrėžė, jog šis darbas reikalauja ir tam tikro nusiteikimo, nes, kad ir kaip besistengtum, rezultatas priklauso nuo vieno vienintelio žmogaus – paties nusikaltusiojo.

„Pradėjusi dirbti, įsivaizdavau, kad visus pataisysiu – juk man čia nesunku, aš jų nebijau, labai pasistengsiu ir viskas bus gerai. Deja, taip skaudžiai nusivildavau... Atrodo, taip stengeisi, o laba diena – ir vėl tas žmogus prieš tave sėdi. Bet finale per tiek metų suvoki, kad pokytis yra jo atsakomybė, pasirinkimas yra jo atsakomybė. <...> Tas atsakomybės perkėlimas labai svarbus. Jei visur už rankos vedžiosime, nebus gerai, žmogus neišmoks gyventi. Bet palydėjimo, palaikymo jam reikia ir, be abejo, kontrolės“, – teigė specialistė.

Supratimo bei atlaidumo prašė ir kartu su E. Matusevičiene atvykusi Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus mediatorė Laima Bradšaujienė, kurios darbas, kaip įvardijo moteris, dažniausiai sukasi apie tarpininkavimą, pagalbą nukentėjusiam ir kaltininkui susitarti dėl žalos atlyginimo.

„Dėl ko apie tai su jumis šnekame? Jei, neduok Dieve, jums teks būti nukentėjusiu, tai neišsigąskite, jei kaltininkas su jumis norės šiuo būdu susitarti dėl žalos atlyginimo, atsiprašymo, susitaikymo, paaiškinimo. Tiesiog labai kviečiu leisti tai padaryti, nors būna dažniausiai tai šaliai, kuri nukentėjo, labai skaudu ir norisi reikalus perleisti antstoliams, bet, žiūrint iš praktinės pusės, jeigu nusikaltęs asmuo pats nori atlyginti žalą, jis padarys tą greičiau ir geriau negu antstolis“, – kalbėjo L. Bradšaujienė pasidžiaugdama, jog mediatorių paskirtys probacijos tarnyboje plečiasi, pradedamos taikyti ir tam tikros civilinės mediacijos rūšys, sprendžiami šeimų ginčai.
Beveik porą valandų užsitęsusiai, įdomių istorijų, patirčių ir diskusijų nestokojusiai susitikimo programai einant į pabaigą, nevyriausybininkai ir svečiai namo neskubėjo – kalbos buvo tęsiamos prie puodelio kavos, arbatos. O išsiskirstė kolegos, kaip vėliau socialiniame tinkle „Facebook“ pasidžiaugė E. Matusevičienė, „su pilna užrašų knygele kontaktų, o galva – idėjų apie bendradarbiavimą“.

Agnė Kereišiūtė