Su Slavikų seniūnijos seniūnu Redu Juškaičiu kalbamės ne tik apie seniūnijos rūpesčius ir džiaugsmus, bet ir apie tai, kokios patirties pasisėmė dirbdamas savivaldybės administracijoje, kokie keliai atvedė į seniūno kėdę, kokios ateities vizijos.

Su seniūnu R. Juškaičiu susitinkame penktadienį seniūnijoje. Pašnekovas prasitaria – greit bus 100 dienų, kai pradėjo eiti Slavikų seniūno pareigas. Jis džiaugiasi, kad seniūnijos patalpos ankstesnio seniūno Valdo Dumčiaus gražiai suremontuotos, pačioje seniūnijoje ūkiškai tvarkytasi.

R. Juškaitis šiame krašte ne svetimas. Daugiau nei trisdešimtmetį su šeima gyvena vos keli kilometrai nuo Slavikų esančiame Šilgalių kaime. Kaip žinia, pastaruosius ketverius metus R. Juškaitis dirbo rajono savivaldybėje administracijos direktoriaus pavaduotoju, dar anksčiau – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Slavikų seniūnijos vadovu tapo birželio 1 d. laimėjęs konkursą.

Teisininko išsilavinimą turinčio pašnekovo pirmoji darbo vieta – tuomentinis Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, o 1990 m. gruodį gyvenimas pasisuko kita vaga – tuomet vyrai buvo kviečiami krašto apsaugos tarnybai ir jam buvo patikėtos Sudargo pasienio kontrolės posto pamainos viršininko pareigos.

„Tuomet buvo žiauriai neramios dienos. Sąlygos dirbti sunkios: stovėjo statybinis vagonas, visiškai kiauras, žiemą šaldavom, per langus kiaurai sniegą pustydavo. Prasidėjus 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiams, teko budėti ir savivaldybėje, saugojom Šakių paštą ir pasikeisdami vykdavom budėti į Vilnių, – pasakojo R. Juškaitis. – Tie neramumai mums, pasieniečiams, su Sausio 13-osios įvykiais nesibaigė, tęsėsi iki pat rugpjūčio pučo ir pasienio postų deginimai, ir pareigūnų žalojimai, važinėjo Omono kareiviai. Mes tuomet neturėjom jokių ginklų. Manau, tik su rugpjūčio puču mes ir gavome tikrąją Nepriklausomybę.“

R. Juškaitis pasakojo, kad nuo pat 1991-ųjų su kolegomis pasieniečiais įsikūrė būtent dabartinės seniūnijos patalpose, čia iki 2007-ųjų veikė Slavikų užkarda. Jam prižiūrint tais pačiais metais iškilo ir Šilgalių bei Rociškių pasienio užkardos, R. Juškaitis sėkmingai kilo karjeros laiptais pasienio tarnyboje iki majoro laipsnio, Rociškių užkardoje ilgokai dirbo vadu, kol 2011 m. išėjo į užtarnautą poilsį.

„Tuometinis seniūnas Vidmantas Sprainaitis paprašė, kad padėčiau kaip nors paveikti pasienio vadovybę, kad likęs tuščias užkardos pastatas pereitų savivaldybės žinion ir čia galėtų persikelti seniūnija, kuri buvo įsikūrusi sename mediniame name, – prisiminė seniūnas. – Pastatą, kuris mūsų buvo gana gerai prižiūrėtas, per porą metų perdavė Šakių savivaldybei. Šiandien svarstau, kad taip susiklostė, kad šiandien aš grįžau į savo užkardą... Ne veltui pasistengiau, kad tas pastatas pereitų į savivaldybės balansą.“

Nuo 2019 m. gegužės pabaigos R. Juškaitis pradėjo eiti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pašnekovas pripažįsta, kad visada buvo dešiniųjų pažiūrų, tad, konservatoriams laimėjus rinkimus, pakviestas sutiko dirbti tuometinio savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio komandoje. O einant šias pareigas pasipylė ir iššūkiai – kovidas, pernai vasarį prasidėjęs karas Ukrainoje.

„Man pradėjus dirbti, administracijos direktorius susirgo. Aš naujas žmogus ir visas jo krūvis ant manęs, – prisimena R.Juškaitis. – Šiandien palyginimui galiu pasakyti, kad dirbdamas pavaduotoju per pusdienį dokumentacijos turėdavau sutvarkyti tiek, kiek šiose pareigose per mėnesį.“

Prasidėjus COVID-19 epidemijai ir karui Ukrainoje R. Juškaitis buvo paskirtas savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų vadovu.

„Be abejo COVID-19 pandemija buvo didžiulis iššūkis. Labai daug buvo baimės ir savivaldybėje tarp darbuotojų. Mano toks būdas – aš niekada nepanikuoju. Surinkau ekstremaliųjų situacijų valdymo komandą, reikėjo veikti gavus įsakymą čia ir dabar, o niekas nebuvom susidūrę su tokia situacija kaip kovidas, buvo daug nežinomybės. Kai kurių dalykų net neviešinau. Per Aurelijaus Verygos vadovavimo laikotarpį, maždaug per metus, aš gavau du tūkstančius jo sprendimų. Juos reikėjo „suvirškinti“ ir informaciją perduoti įstaigoms.“

Pašnekovas neslepia, prasidėjus karui Ukrainoje ir plūstelėjus pabėgėliams, teko nemenkas iššūkis pirmiausiai jiems ieškant apgyvendinimo.

„Kreipėmės į gyventojus, šie sureagavo žaibiškai, geranoriškai užleisdami ukrainiečiams savo negyvenamus būstus“, – apie ankstesnę veiklą pasakoja R. Juškaitis.

Teiraujamės, kokie keliai atvedė į seniūno kėdę? R. Juškaitis prisiminė, kad po dvejų darbo metų administracijoje buvo paskelbtas konkursas Slavikų seniūno pareigoms eiti, jau tuomet kolegos nuogąstavo, kad „nepabėgtų“, tačiau tuomet, pasak jo, „tokio plano neturėjo“. O pasibaigus kadencijai savivaldybėje ir tuometiniam Slavikų seniūnui V. Dumčiui išėjus seniūnauti į Gelgaudiškį, sprendimas dalyvauti konkurse, sako R. Juškaitis, buvo gana spontaniškas.

„Galvojau, kad mes laimėsim ir bus mūsų kadencijos pratęsimas, bent jau mero. Tiek daug gerų darbų padaryta, bet žmonėms, pasirodo, svarbu, ką kažkas sako“, – atvirauja R. Juškaitis pridurdamas, kad seniūnijų problemos, seniūnų darbo virtuvė, jam buvo gerai žinoma dirbant administracijoje.

Be seniūno Slavikų seniūnijoje darbuojasi daugiau nei prieš metus priimta specialistė, socialinio darbo organizatorė atvažiuoja vieną kartą per savaitę iš Sudargo. Seniūnas neslepia, darbo jėgos nėra daug, visus ūkio darbus seniūnijoje tenka nudirbti su 2,5 etato darbininkų, bet džiaugiasi gerais darbuotojais.

R. Juškaitį dar dirbant administracijoje neramino bendruomenės susiskaldymas, tad sako, vos pradėjęs seniūnauti, paskalbėjo su abiejų bendruomenių lyderiais ir, pasak seniūno, Oninių šventė parodė, kad galima gyventi bendrystėje ir daryti gražius darbus.

„Šiandien neramina Šilgaliuose apleistos sodybos. Jeigu yra savininkas, kalbuosi su žmonėmis, prašau apsišienauti. Seniūnija lįsti ir pjauti žolę lyg ir neturi teisės. Be abejo, keliai seniūnijoje didelis rūpestis, juolab kad praktiškai visur žvyrkeliai. 37 kilometrų žvyrkelių priežiūrą apsunkina tai, kad greideriavimo darbus laimėjo įmonė iš Prienų, o palijus norisi, kad nugreideriuotų čia ir dabar, bet kol jie ant tralų atsiveža greiderius, užtrunka“, – seniūnijos rūpesčius vardijo seniūnas pridurdamas, kad pačioje Slavikų gyvenvietėje neasfaltuota Šešupės gatvė, o asfaltavimas numatytas 2025-aisiais.

Be abejo, teiraujamės, kokia jo Slavikų seniūnijos ateities vizija? Seniūnas užsimena, kad iki šiol gyvenvietėje nėra centralizuotos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos, pasidžiaugia, kad socialinė situacija seniūnijoje gera, šį mėnesį pašalpas gavo vos penki žmonės, nėra vienišų, neprižiūrimų senolių. Jis užsiminė, kad seniūnijai šienauti prisieina ir apie 1,6 ha mokyklos teritoriją. Ateityje planuotų apšiltinti seniūnijos pastatą.

Anot seniūno, birželį, seniūnijoje gyvenamą vietą buvo deklaravę 544 gyventojai, šiandien jau penkiais mažiau. R. Juškaičio planuose – iš keturių seniūnaitijų palikti tris, Juodupėnų seniūnaitiją, kurioje vos 28 gyventojai, prijungti prie Žiūrių-Šilininkų. Pašnekovas pasidžiaugė ir ypač aktyviais minėtos Žiūrių-Šilininkų, Šilgalių, Slavikų seniūnaičiais.

„Manau, kad ateityje neliks ir darželio, nes gyventojų mažėja, tai mokyklos pastatas galėtų pereiti bendruomenei“, – įsitikinęs seniūnas. Jis sako, kad našta seniūnijai yra ir kultūros namų pastatas, tad siūlys savivaldybei pastatą privatizuoti.

Smalsu pasiteirauti apie pašnekovo pomėgius. Pasirodo, R. Juškaičio gyvenime ypatingą vietą užima motociklas. Ant „Harley-Davidson“ yra apkeliauta ne viena Europos šalis.

Bet pokalbio pabaigoje vyras teigia, kad šiandien jam didžiausią džiaugsmą gyvenime teikia trys anūkai, kurie dažnai svečiuojasi Šilgaliuose ir, kaip teigia pašnekovas, „įdomiausia, kad niekada nenori išvažiuoti namo“.