Egzorcizmo tema kaitina visuomenės vaizduotę, dažnai virsdama legendiniais ar ekstravagantiškais pasakojimais. Paminėjus žodį „egzorcistas“, dažnas prisimena siaubo filmą, kuriame matė, kaip iš apsėsto žmogaus išvaromos piktosios dvasios, kaip vyksta išlaisvinimas iš demonų įtakos. Tačiau ar tai iš tiesų įmanoma tikrovėje? Ar šiandien galime susidurti su demonais?

Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kunigas Vytautas Antanas Matusevičius, liepos mėnesį penkerių metų laikotarpiui paskirtas Vilkaviškio vyskupijos egzorcistu, patikino, kad kova su tamsos jėgomis vyksta nuolat ir mūsų dienomis, tik dažnai kreipiasi tie, kuriems nereikia, kurie nėra apsėsti, o tiesiog turi psichinių sutrikimų ir jiems reikalinga medikų pagalba.

„Sunkiausi atvejai iki mūsų neateina“, – apgailestavo klebonas atviraudamas, kad šiandien piktosios dvasios tikslas nėra apsėsti ir užvaldyti žmogų, jos veikimo strategija kitokia – nuvesti žmogų į nuodėmę.

„Velnio tikslas – susigrąžinti tai, ko jis neteko Krikšto metu. Kad tie kaliniai, kurie pabėgo su Jėzumi, vėl sugrįžtų į savo kalėjimą, į nuodėmę ir per tai taptų jo nuosavybe, – paaiškino pašnekovas. – Elementarus dalykas – žmogus sekmadieniais neateina į šv. Mišias. Jei tai tęsiasi nuolatos, jis gyvena sunkioje nuodėmėje ir, galima sakyti, jau yra velnio nuosavybė. Todėl, jei žmogus atsiskiria nuo Dievo, labai rizikuoja savo išganymu ir netgi laime, nes labai dažnai tampa piktosios dvasios įrankiu.“

V. A. Matusevičiaus teigimu, geriausia aplinka velniui veikti – žmonių įpročiai daryti nuodėmes ir nematyti pragaištingumo, save pateisinant, kad visi taip gyvena, kad tai yra normalu, tada velnias gaudo paklydusias sielas sudrumstame vandenyje kaip žuvis. Pasak egzorcisto, nuodėmės suvokimas nyksta iš šiuolaikinio žmogaus proto, šiuolaikinėje kultūroje nuodėmė net nelaikoma nuodėme.

Kunigas pasakojo, kad yra susidūręs su sunkiais apsėdimo atvejais – už vieną žmogų meldžiasi jau 10 metų, tačiau problemos nepavyksta išspręsti. Jis paaiškino, kad tokie dalykai greitai nevyksta. Čia ne filmai, kur vienas, du ir viskas sutvarkyta. Pašnekovas prisiminė vieną žinomiausių Romos egzorcistų Gabrielių Amorth, kuris yra pasakęs, kad jei išlaisvinimas įvyksta per 10 metų – tai labai geras rezultatas.

„Žmonės dažnai galvoja, kad ateisiu pas egzorcistą, jis pašlakstys vandenuku, palaimins kryžiumi, visi demonai išlakstys ir nieko daryt nereikės, – dėl požiūrio apgailestavo kunigas V. A. Matusevičius.

Egzorcisto darbą jis palygino su užklimpusio automobilio traukimu, kai jis vienas stengiasi jį pajudinti iš vietos, o vairuotojas (apsėstasis) ir jo šeima nė negalvoja įdėti pastangų, kad kuo greičiau išsivaduotų. Tai ir yra priežastis, kodėl egzorcizmas iš karto neduoda vaisių.

Paklausus, kaip nustatyti, kad žmogus yra apsėstas, kunigas išvardijo keletą klasikinių atpažinimo kriterijų. Vienas iš jų – netpažįstamai pasikeitęs veidas. Egzorcizmo metu jam yra tekę matyti, „kaip iš nuostabaus Dievo kūrinio velnias karikatūrą padaro“. Kitas – žmogus staiga pradeda kalbėti kita kalba, kurios niekada nesimokė, arba žino tokią informaciją, kurios įprastai negali žinoti, pavyzdžiui, išvardina egzortuose dalyvaujančio kunigo nuodėmes ir sako: „Ką tu čia darai? Pirmiau eik išpažinties...“ Pašnekovas prasitarė, kad ir jam yra tekę su tokiais dalykais realybėje susidurti.

Jo praktikoje buvo ir toks atvejis, kai smulkutę moterytę, kurią galėtų ir vienas vyras išlaikyti, vos keturi vyrai sutramdė, kad ji nepakiltų, nepradėtų lakstyti ar savęs žaloti. Tokios neadekvačios jėgos pasireiškimas taip pat rodo apsėdimą. Dažnai piktoji dvasia naudojasi žmogaus balsu ir kūnu. Jis įpuola į transą ir netenka sąmonės, o po to nieko neatsimena – nei kaip juokėsi, nei kaip parkritęs ant grindų raitėsi.

„Kai pamatai tokius reiškinius, jau nekyla abejonės, su kuo turi reikalą, – tvirtino V. A. Matusevičius pabrėždamas, kad būtent dėl to egzorcizmo ir negali atlikti joks pasaulietis, tik kunigas, paskirtas vyskupo. – Egzorcizmas nėra Sakramentas, bet yra sakramentalėje, t. y. už kunigo nugaros stovi visa Bažnyčia – švč. Trejybė, Mergelė Marija, angelai, archangelai, ypač archangelas Mykolas ir visi šventieji.“

„Kad pašalintume velnio veikimą, pirmiau reikia nustatyti priežastis, kurios kaip povandeninės srovės neša tolyn nuo kranto. Čia kaip lėtinė liga. Jei negydai, širšių lizdo savyje nesukiršini, viskas gerai, o jei prisilieti, ji pradeda gintis, progresuoti. Tokia ir velnio taktika. Būk mano draugas, bet manęs nejudink“, – sako egzorcistas primindamas, kad būna atvejų, kai vizualiai nesimato piktojo veikimo, tačiau žmogus skundžiasi neapsakomu galvos skausmu, „iš to galima suprasti, kad tai yra rimtas atvejis – ne šiaip kokie demoniukai, bet pats Šėtonas“.

V. A. Matusevičius kviečia nebijoti kreiptis į kunigą, išpažinti savo nuodėmes ir gauti pagalbą.

Jis prašė palaikyti visus egzorcistus savo maldomis bei dvasine pagalba – kančios, ligos, sunkumų aukojimo forma, meldžiant Dievo jėgų pačiam prieš tai kovoti ir padėti visiems, kas yra tokioje pat situacijoje.

Baigdamas pokalbį, kunigas pabrėžė: „Nors „visas Dangus su mumis“, tačiau labai svarbus žemiškas brolių ir sesių palaikymas, kad nesijausčiau vienišas kaip Don Kichotas, besikaunantis su vėjo malūnais.“