Kas yra mobilizacija? Koks Tavo vaidmuo paskelbus ekstremalią situaciją ar prasidėjus karui? Kas yra pilietinis pasipriešinimas? Į šiuos ir kitus klausimus atsakyti bandė bei Ukrainos išmoktas pilietinio pasipriešinimo pamokas pristatė Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis. „Daugelis galvoja, kad mobilizacija yra šaukimas į kariuomenę. Mobilizacijos tikslas – sutelkti išteklius valstybės gynybai. Tikiuosi, niekada neprireiks...“ – kalbėjo svečias.
V. V. Vilkelio teigimu, Lietuva turi keturis teisinius režimus: ekstremalios situacijos, krizės, mobilizacijos ir karo padėties. Pirmieji du režimai veikia taikos metu, paskutinieji du būtų įvesti tik radikaliais atvejais. Pasak V. V. Vilkelio, šiuo metu Lietuvoje mobilizacijos sistema jau yra sukurta gana konkreti. Paskelbus mobilizaciją, jo vadovaujamas departamentas kartu su Nacionaliniu krizių valdymo centru transformuotųsi į bendrą Valstybės mobilizacijos operacijų centrą. Naujas darinys teiktų metodikas 96 subjektams, kad pasirengimas būtų vykdomas vienodai. Į tuos 96 subjektus patenka 60 savivaldybių, 14 ministerijų ir 22 įstaigos. Kaip svarbiausią mobilizacijos akcentą V. V. Vilkelis įvardijo valstybės perėjimą prie šešių gyvybiškai svarbių funkcijų vykdymo: tarptautinė veikla, valstybės valdymas ir savivaldybių institucijų veikla, valstybės gynyba, vidaus saugumas, ekonomikos ir civilinės infrastruktūros funkcionavimas, gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimas. Pasak Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktoriaus, mobilizacijos sistemos reformos pradėtos vykdyti 2018-aisiais, o pavyzdžiu buvo pasirinkta Suomija.
„Visų pirma valstybė bet kokiomis sąlygomis turi turėti vadovą, o pagal Lietuvos teisėkūrą vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra prezidentas“, – aiškino V.V. Vilkelis.
Kreipdamasis į atvykusius į mokymus savivaldybės administracijos darbuotojus, seniūnus, seniūnaičius, V. V. Vilkelis vylėsi, kad „kiekvienas išsineš atspindį to, ką išgyvena ukrainiečiai karo, okupacijos sąlygomis“.
„Mobilizacija ir karo padėties režimai mūsų dar nepatirti. Vienintelis atspirties taškas yra 1990-ieji, kai nebuvo jokių teisinių reglamentų, o žmonės savimobilizavosi budėti prie strateginių objektų, – kalbėjo V. V. Vilkelis. – Mobilizacija yra tarptautinis žodis. Ieškodamas jam lietuviško atitikmens, atradau žodį „susitelkimas“. 1990-aisiais Vilniuje žmonės nešė ne tik ginklus – nešė pinigus, brangenybes, buvo sukurtas specialus Gynybos fondas.“
V. V. Vilkelis paaiškino, kad departamentas ir dirba siekdamas nustatyti, kaip įvairios institucijos susitelktų, jeigu būtų paskelbta mobilizacija, kaip jos perorganizuotų savo darbą.
„Taikos metu dažnai žmonės kelia klausimą – aš nežinau, ką reikėtų daryti mobilizacijos ir karo metu. Įveiklinti bus visi, – aiškino V. V. Vilkelis. – Dabar pasakyti, kur būsite pakviesti, aš negaliu, nes tai lems situacija. Galiu nuraminti, kad konvencinio karo tikimybių, indikacijų šiuo metu nėra. Bet tai mums nedraudžia modeliuoti, scenarijus kurti, praktikuotis. Be abejonės, mobilizacijos metu būtų įveiklinta kariuomenė, nevyriausybinės organizacijos, Šaulių sąjunga.“
Kaip tikino V. V. Vilkelis, paskelbus mobilizaciją nereiškia, kad visas visuomenės gyvenimas sustotų, kad į darbą nereikėtų eiti kaip per karantiną. Anot jo, Ukrainoje neužsidarė nė viena ūkio subjekto veikla, išskyrus civilinę aviaciją – autobusai važiuoja, geležinkeliai veikia pagal grafiką, maisto produktų parduotuvės dirba.
„Tiesa, fronto linijoje vyksta karas. O mes, civiliai, esame orientuojami į tą pilietinį pasipriešinimą, kuris tą karį turi remti“, – kalbėjo V. V. Vilkelis.
Pasak jo, mobilizacijos metu kviečiami į kariuomenę būtų aktyvaus rezervo asmenys – kariuomenėje atitarnavę ir nuolat apmokymuose dalyvaujantys asmenys. Tokių Lietuvoje susidarytų apie 30 tūkst. Lietuvoje veiktų ir civilinis mobilizacinis personalo rezervas, į kurį patenka asmenys nuo 18 iki 60 metų, dirbantys valstybinėse institucijose, pavyzdžiui, ugniagesiai, policininkai, medikai, Seimo nariai.
„O piliečiai, kurie nedalyvauja savanorystėje per nevyriausybines organizacijas ir nežinantys, kur yra jų vieta, būtų kviečiami būtiniesiems darbams – ar tai kasti apkasus, skirstyti humanitarinius krovinius“, – kalbėjo V. V. Vilkelis.
Jis mokymo dalyviams išdalino Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento išleistus informacinius atvirukus, kaip elgtis mobilizacijos atveju, bei pabrėžė, kad tokie mokymai-paskaitos yra skirtos jokiu būdu ne panikai kelti, bet žinioms perteikti. Mokymų metu svečias plačiau paaiškino, kas yra neginkluotas ir ginkluotas pasipriešinimas, rezistencija ir kt.
V. V. Vilkelis kvietė jau šiandien jungtis prie nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip „Maisto bankas“, „Caritas“, samariečiai, Lietuvos Raudonasis Kryžius, kurios dabar, taikos metu, dirba labai svarbų darbą.
„Ir šiandien mes renkam pinigus bayraktarui, apgyvendiname ukrainiečius, pina žmonės maskuojančius tinklus, gamina apkasų žvakes. Mes jau dalyvaujame pilietiniame pasipriešinime, – sakė V. V. Vilkelis. – XIX a. knygnešystė buvo vienas iš pagrindinių pilietinio pasipriešinimo bruožų. Svarbiausia – pilietinio pasipriešinimo tematikoje turėtume kalbėti apie pilietiškumo ugdymą.“
„Baimė yra žmogiškas dalykas. Esame tyrimus atlikę ir statistika yra liūdna. Prasidėjus kariniams veiksmams, iki 30 proc. gyventojų teptų slides – stengtųsi palikti krizės teritoriją, – aiškino Šakiuose svečiavęsis Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktoriaus. – Negalima leisti turėti tokių minčių... Be abejo, reikia pagalvoti ir apie save, apie savo saugumą, nes mes turime kaip tauta išlikti, o ne susinaikinti.“
O į klausimą, ką mes šiandien galime daryti, svečias atsakė, kad „sąžiningai dirbti savo darbą, kurti nacionalinį produktą ir lavintis, nepasiduoti dezinformacijai“.
V. V. Vilkelis taip pat pranešė, kad rudenį planuojama daryti mobilizacines pratybas nacionaliniu mastu.