Miškas – vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, todėl kiekvienas turėtume žiūrėti į mišką atsakingai, nesvarbu – esi miškininkas ar tiesiog mylintis gamtą žmogus. Miškus daugiausiai niokoja gaisrai, tačiau redakciją pasiekęs gyventojų gegužės pradžioje užfiksuotas keturratininkų pasivažinėjimas Velniaravio gamtiniame rezervate (Plokščių sen.) – akivaizdus gamtos niokojimo pavyzdys. Tad gegužės 14 d. Panemunių regioninio parko darbuotojai su talkininkais statė lankytis draudžiančius ženklus kaip prevencinę priemonę ne tik miško niokotojams, bet ir miško lankytojams.
Nedaugelis žino, kad Plokščių krašte yra vienintelis rajone Velniaravio gamtinis rezervatas, įsteigtas 1996 m. ir apimantis apie 70–80 ha. Čia šeimininkauja gamta. Velniaravio gamtiniame rezervate saugomi seni, brandūs, sengirėms artimi medynai su vyraujančiomis retų ir nykstančių augalų bendrijomis, vyrauja lapuočių miškas, lazdynai. Čia draudžiama bet kokia žmogaus ūkinė veikla.
Panemunių regioninis parkas ėmėsi gamtos niokojimo užkardymo priemonių – pastatyti rezervato ribas žyminčius ženklus, draudžiančius rezervate lankytis žmonėms. Pasak Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Panemunių regioninio parko grupės patarėjo Mindaugo Janušonio, iš viso bus pastatyta 120 tokių ženklų. Anksčiau tokių stacionarių ženklų nebuvo, tik pažymėjimai ant medžių, kad tai gamtos vieta, kur draudžiama net koją įkelti. Anot M. Janušonio, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nupirko ženklus, informuojančius, kad Velniaravio gamtiniame rezervate apskritai asmenims draudžiama lankytis, o ženklus pastatyti teko jau Panemunių regioniniam parkui savo jėgomis. Velniaravio gamtinis rezervatas yra Panemunių regioninio parko teritorijoje, tačiau miško valdytojas yra VĮ Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioninis padalinys. 
Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Panemunių regioninio parko grupės patarėjas Mindaugas Janušonis (dešinėje) pasidžiaugė, kad į talką atskubėjo ir miškininkas Audrius Martinkevičius, kuris pasakojo, kad rezervate stebi lazdynines miegapeles, ir priminė, kad vykdyti monitoringą galima tik turint tam leidimus. D. Pavalkio nuotr.
„Ženklus statome prevenciniais tikslais, kad ir grybautojai matytų, kad lankytis rezervate asmenims yra draudžiama. Tiesa, nei mėlynynų, nei spanguolynų čia nėra, nors daugeliui rezervatai asocijuojasi su spanguolėmis“, – primena M. Janušonis.
Antradienį rezervate vyko jau antroji talka – Panemunių regioniniam parkui apie 30 riboženklių pastatyti padėjo ir kolegos iš Vištyčio, Metelių, Veisėjų, Nemuno kilpų regioninių parkų. Pirmiausiai M. Janušonio teiraujamės, kas gi yra rezervatai.
Anot pašnekovo, Lietuvoje yra keturi valstybiniai rezervatai: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės bei Žuvinto valstybinis biosferos rezervatas, dar – du valstybiniai kultūriniai rezervatai. O mūsų krašte esantis Velniaravio – gamtinis rezervatas.
„Tai saugomos teritorijos. Velniaravio gamtiniame rezervate atliekami mokslininkų stebėjimai, tyrimai, kaip miške, kuriame nevykdoma jokia žmogaus ūkinė veikla, vyksta gamtinių procesų eiga, – sako M. Janušonis. – Jei mes mišką išvalom ir paliekam tik kaip parką, su žolyte ir keliais medžiais, suoliukais pasėdėti, tai jau nėra miškas. O sengirėse, kaip ir Velniaravio gamtiniame rezervate, gamtiniai procesai vyksta savaime: medžiai pasiekia savo brandą, patys nulūžta, pūva, vėl nauji auga.“
Visgi jis akcentuoja, kad Velniaravio gamtiniame rezervate ūkinė veikla nevykdoma tik apie 30 metų – gamtai tai nėra daug.
„Pamatyti ir įvertinti, kokia šio rezervato saugojimo prasmė, kai rezervate nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla, galėsime pamatyti gal po šimto meto. Šiandien rezervate dar galim rasti galbūt prieš dešimtmetį nupjautų medžių kelmų, kokią plastiko šiukšlę. Bet trisdešimt metų neliečiamumo gamtai – nėra labai daug“, – svarsto pašnekovas. 
Keturratininkai, išvažinėję rezervato keliukus, buvo užfiksuoti vaizdo kamerų. Šiuo metu aplinkosaugininkai dėl šio incidento vykdo tyrimą. Stop kadras
Į patį Velniaravio gamtos rezervatą mus palydi savanoriškai prie talkos prisijungęs miškininkas, gelgaudiškietis Audrius Martinkevičius. Jis pasakojo, kad rezervate, gavęs leidimus, yra iškabinęs 120 inkilų.
„Fiksuoju jų užimtumą ir lyginu rezultatus su gautais ūkiniuose miškuose. Kalbant apie rezervate esamas gyvūnijos rūšis, čia vyrauja tos pačios paukščių, bendruomeninių vabzdžių, voragyvių rūšys ir lazdyninės miegapelės. Toks pastebėjimas, kad gyvūnai mieliau renkasi natūralias buveines, dreves, uoksus ir pan., kurių daug daugiau yra, kur nevykdomi kirtimai“, – pasakojo A. Martinkevičius.
Žengiant rezervatu akį patraukia susiformavusios raguvos, tad ne tik jas nelengva įveikti, bet ir tenka šokinėti per tekančius vandens upelius ir, aišku, jau savo amžių atgyvenusių medžių liekanas, brūzgynus. Tačiau sunkumus atperka stiprūs girios ir jos gyventojų garsai. Per rezervatą teka ir Nykos upelis.
Pokalbio pabaigoje Panemunių regioninio parko grupės patarėjas M. Janušonis vylėsi, kad technikos mėgėjai, pamatę pastatytus ženklus, kurie draudžia lankytis rezervato teritorijoje, bus supratingi ir atsakingi, nevažinės po saugomą teritoriją, daugiau netrikdys miško ramybės.
Tokių teritorijų apsaugą kontroliuoja gamtosaugininkai, miškininkai yra įrengę vaizdo stebėjimo kameras. O dėl jau minėtų keturratininkų išvažinėtų keliukų rezervato teritorijoje buvo kreiptasi į aplinkosaugininkus. Kaip informavo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Marijampolės aplinkos apsaugos skyriaus vyr. specialistas Kęstutis Valiukevičius, šiuo metu vykdomas administracinis tyrimas dėl galimo saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimo.
Regina iš Šakių:
