Kartais pakanka knygos, kad gyvenimo kelias taptų kryptingas ir aiškus. Taip nutiko kraštiečiui klimatologui Arūnui Bukančiui, tėvų namuose Smilgiuose (kaimo jau nebėra), vėliau Paluobiuose nepaleidusiam iš rankų kelionių dokumentikos ir jau tada apsisprendusiam, kad studijuos geografiją ir rinksis meteorologijos specializaciją. Šiandien jis – Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius, didelę akademinio dėmesio dalį skiriantis klimato atšilimui. Tema – skaudi, nes klimato situacija tik prastėja. Atšilimo padariniai matyti visur, taip pat ir sugrįžus į gimtąjį Šakių kraštą.
Ekskursas į tolimą ateitį
„Įklimpau“, – šypsosi meteorologiją studijavęs ir vėliau iš savo profesinio akiračio šio mokslo niekada nepaleidęs A. Bukantis.
Su šia sritimi jis susijęs jau 45-erius metus, taigi beveik pusę amžiaus stebi klimatą bei jo kaitą (1992 m. šia tema apgynė disertaciją) ir tiria tuos dramatiškus pokyčius, kurių nepastebėti jau nebeįmanoma.
Mokslininką labiausiai domina Baltijos jūros regionas, Lietuva, tačiau jo tyrimai neišvengiamai susiję ir su Europos bei viso pasaulio klimatu.
„Šie metai ypatingi. Meteorologinė vasara – kai vidutinė paros oro temperatūra pakyla virš 15 laipsnių, prasidėjo labai anksti, gegužės viduryje, taip pat ir ilgalaikė šilumos anomalija. Visos savaitės, visi mėnesiai iki pat rugpjūčio pabaigos buvo šiltesni už daugiametį vidurkį. Kitas išskirtinis bruožas – prognozuojama, kad ji bus ne tik šilta, bet ir ilga. Pernai vasara baigėsi spalio pradžioje, kol kas šių metų rugsėjis taip pat prognozuojamas šiltas“, – svarbių žinių pateikia klimatologas.
Tebesitęsianti vasara pasižymėjo ir pavojingais reiškiniais, kurie, pripažįsta pašnekovas, jau tapo įprasti – šalį siaubė viesulai, stiprūs vėjai bei liūtys, sukėlusios upių poplūdžius.
„Dabartinė vasara šiltesnė už vidurkį 1–2 laipsniais, o kai kurie dešimtadieniai viršijo vidurkį net 3–4 laipsniais. Toks modelis Lietuvai numatomas XXI a. viduriui, 2050–2060 metams. Tuomet nesakysime, kad oras šiltesnis 1–2 laipsniais, tai bus tipiška vidutinė lietuviškos vasaros temperatūra. Bet jau dabar, tiek pernai, tiek šįmet, turime galimybę ateities klimatą patirti savo kailiu. Taigi sveiki atvykę į 2050 metus“, – spartėjančius pokyčius pristato A. Bukantis.
Kiti metų laikai taip pat atspindi spartaus orų šiltėjimo tendenciją. Pastaraisiais dešimtmečiais pasitaikė ne viena žiema, kai vidutinė temperatūra svyravo apie nulį ar net buvo teigiama. Tokie vidurkiai fiksuoti Rytų Lietuvoje, Vilniaus krašte, kur žiemos, priešingai nei pajūryje, anksčiau nebūdavo „nulinės“. Šiltesnius nei įprastai orus lydėjo ir kiti 2050–2060-ųjų žiemos tipo požymiai – nepastovi sniego danga, negilus arba išvis nesusiformuojantis pašalas.
Visa tai, anot klimatologo, reiškia, kad pildosi ekstremalūs, arba pesimistiniai klimato prognozių scenarijai, kuriais numatomas spartus klimato šilimas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pasitikrinkime savo pinigines
Kelias dienas trunkančios karščio bangos, tropinės naktys, kai oras neatvėsta žemiau 20 laipsnių, kenkia viskam – alina žmonių sveikatą, gyvūniją, augaliją.
Vienintelė sritis, kuriai šiltėjimas palankus, – tai turizmas ir rekreacija. Aukštesnė temperatūra, įšylanti jūra sudaro sąlygas anksčiau pradėti vasaros sezoną bei jį pratęsti. Visam mūsų regionui tai užtikrina didesnius poilsiautojų srautus, žmonės vis dažniau Viduržemio jūros kurortus, kur vasarą tvyro 40 laipsnių karštis, keičia į poilsį prie Baltijos. Bet turizmo nauda, be abejo, neatsveria alinančių pasekmių visai planetai ir kiekvienam iš mūsų.
„Ką galime padaryti kiekvienas? Pamokslavimas, žinia, nepadeda. Klimato kaitos poveikį žmogus geriausiai suvokia per piniginę. Peržvelgę asmeninę namų ūkio sąskaitą matome, kaip keičiasi tam tikri išlaidų straipsniai – vėdinimas, vėsinimas, laistymui sunaudoto vandens kiekis, taip pat keičiasi augalų derlingumas ir panašiai“, – vardija A. Bukantis, siūlydamas palyginti ankstesnius ir dabartinius rodmenis bei išlaidas – daugeliui teks nusivilti.
Jis primena, kur kiekviena namų ūkio ląstelė gali sutaupyti, ir ne tik rūšiuodama atliekas, kas jau beveik norma. Pirmoje vietoje – pastatų termoizoliacija. Be jos gyvenamuosiuose pastatuose, kurių dauguma šalyje seni, kondicionavimui, vėsinimui, taip pat ir šildymui išleidžiama daug.
Antra, kelionės: įveikiant kasdienius atstumus reikėtų iš asmeninio persėsti į viešąjį transportą, keliaujant toliau, iki 500 kilometrų, – rinktis automobilių ar geležinkelio transportą, o ne lėktuvą.
„Ir nekaltinkime, kad kažkas mums iškerta miškus. Didelė dalis jų Lietuvoje yra privatūs, tad ne tik valstybiniuose miškuose kirtimai vykdomi, mes patys tą darome savuose plotuose. Taigi reikia pagalvoti, ar operatyviai juos atsodiname, ar teisingomis rūšimis. Be to, kiekvienas galime pasodinti medį prie savo namų, renkantis karščiams, sausroms atsparius želdinius. Lietuvoje beveik visi tinka, išskyrus egles, joms mūsų klimatas darosi kritiškai per karštas ir per sausas“, – pastebi mokslininkas.
Jis primena, kad Europos Sąjungoje namų ūkiai prie klimato atšilimo prisideda net 11 procentų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Smalsumą sužadino kelionių dokumentika
„Ar rytoj lis? Ar žiema bus šalta? Kokia bus vasara? – šypsosi profesorius, dažnai iš kraštiečių sulaukiantis būtent šių trijų klausimų. Tai nestebina, nes Šakiai – žemdirbių kraštas, orų prognozės jiems itin aktualios. – Tenka ir pasiaiškinti, kad prognozė nepasitvirtino, išklausyti priekaištų meteorologams.“
Į tėviškę iš Vilniaus jis parvažiuoja dažnai. Čia, Paluobiuose, tebegyvena 91-erių mama. Šeima į šią gyvenvietę persikėlė iš Smilgių kaimo, kurio nebeliko prasidėjus sovietiniam vienkiemių naikinimui. Arūnui tuomet buvo dešimt metų. Pradinę mokyklą jis lankė Vidgiriuose, toliau mokėsi Paluobių aštuonmetėje ir Griškabūdžio vidurinėje mokyklose. Ir jau tada žinojo, ką studijuos.
„Anais laikais geografijos pamokos baigdavosi devintoje klasėje. Atėjęs į dešimtąją, supratau, kad man jų trūksta. Tada ir nusprendžiau: jeigu nėra mokykloje, bus universitete. Man pasisekė – stojant į geografiją kasmet būdavo vis kita specializacija, o tąmet išpuolė būtent meteorologija“, – prisimena A. Bukantis, suskaitęs visą tėvų namuose kauptą pažintinės literatūros biblioteką.
Natūraliai vertina tą metą, kai išvažiuodamas studijuoti žinojo, kad greičiausiai čia nebegrįš. Šypteli, kad anuomet tas pasaulis jam apsiribojo Vilniumi, universitetu. Tačiau atstumas nuo tėviškės neatitolino. Studijuodamas į namus grįždavo du tris kartus per mėnesį – rūpėjo susitikti su draugais, nuvykti į šokius Paluobiuose ir Griškabūdyje (tuomet jie vykdavo visas tris savaitgalio dienas!).
Kilęs iš garsios lakūnų Liorentų giminės
Lygindamas tėviškę, iš kurios išvažiavo, su dabartine, A. Bukantis mato daug skirtumų. Keičiasi kraštovaizdis, žmonės, jų buitis. Į akis krinta progresyvūs ūkiai, džiugina, kad jie pasiekia gerų rezultatų. Keičiasi ir gyvenamieji namai – jie gražėja, kyla nauji, šiuolaikiškos architektūros, nesiskiriantys nuo didmiesčių apylinkių.
„Kiek liūdina mokyklų nykimas. Paluobių miestelyje visais būdais vengiu eiti ta gatve, kur stovi apgriuvusi mano mokykla – buvusi Paluobių aštuonmetė. Išdaužyti langai, aptrupėjęs fasadas... Ji niekam nereikalinga, tik darko vaizdą. Penkerius metus čia mokiausi, negaliu praeiti abejingai“, – prisipažįsta pašnekovas.
Įvairių minčių kelia ir kraštovaizdžio pokyčiai. Dirbamų laukų vaizdas kaip stepėje – lygūs, iki pat horizonto besitęsiantys arimai, net pavasarį siaučiančios dulkių audros. Anot A. Bukančio, dar prieš kelis dešimtmečius tokių plačių erdvių nebuvo, jos susiformavo stambėjant ūkiams.
„O keisčiausias jausmas, kai eini per kaimą ir nepažįsti žmonių. Paluobiuose nepažįstu kas antro sutiktojo. Anksčiau to nebūdavo, net per daug vieni kitus pažinodavome. <...> Ką ten aš, mano mama, vietoje būdama, jaučiasi panašiai. Sako, nežinau, iš kur tas ar anas, iš kažkur atvažiavo”, – stebisi A. Bukantis.
Tačiau kiekvienas sugrįžimas į tėviškę – ar pas mamą, ar skaityti paskaitų Šakių „Žiburio” gimnazijoje – apdovanoja teigiamomis emocijomis.
„Svarbus ryšys mane sieja ir su Žvirgždaičiais. Iš šio kaimo yra kilusi mano močiutė. Jos sesuo Antanina Liorentaitė buvo pirmoji Lietuvoje moteris lakūnė, brolis Jonas Liorentas – karo lakūnas, pulkininkas leitenantas. Rugpjūčio pradžioje kartu su šeima vykome į jų atminimui skirtos skulptūrinės kompozicijos atidengimo iškilmes. Žinau, kad daug žmonių prisidėjo prie jos sukūrimo, prie krašto istorinės atminties puoselėjimo. Tai džiugina”, – sako A. Bukantis, svarstydamas, kad tokios iniciatyvos rodo stiprius bendruomenės ryšius, jos gyvybingumą.
Raimondas iš Raseinių:
