„Neįmanoma įsivaizduoti nieko didingiau, prasmingiau nei atsisveikinimo su gyvenimu momentu dovanota viltis kitam“, – sako svarbiam žingsniui pasiryžusi kraštietė muzikė Vismantė Benkunskienė. Įsigyjant donoro kortelę jai svarbus buvo vyro Valdo Benkunsko, Vilniaus mero, pritarimas, bet, pabrėžia, tam ruošėsi ir apsisprendė pati. Artėjant spalį minimai Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai, susitariame pasikalbėti šia jautria tema, bet pokalbis nuveda į kur kas platesnius vandenis – apie šeimą, santykius su vyru, jo žinomumą, kuris pakeitė daug ką, tik ne jųdviejų meilę vienas kitam.
Gerai apgalvotas sprendimas
Donoro kortelė Vismantės rankose atsirado neatsitiktinai. Moteris ilgą laiką brandino mintį įprasminti savo egzistencinę būtį kažkuo daugiau nei tik fizinis kūnas, vaikai ar nuveikti darbai.
„Svarsčiau apie kažką apčiuopiamo, ką galėčiau po savęs palikti, jeigu... Taip susiklostė, kad sulaukiau kvietimo įsigyti donoro kortelę. Nedvejojau, jau buvau tam pasiruošusi. Tik pranešiau šeimos nariams, kad registruojuosi – turėsiu donoro kortelę“, – ji dėkinga likimui, kad prie šio sprendimo neteko eiti netekčių ar kitų skausmingų išgyvenimų keliu.
Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas apie sutikimą savanoriškai ir neatlygintinai po savo mirties dovanoti organus. Ryždamiesi šiam žingsniui, žmonės mini įvairius motyvus, net tvarumo, atsakingo vartojimo, ekologijos. V. Benkunskienė, dėliodama savuosius, dažnai prisimena posakį „nelinkėk priešui blogo“.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Jeigu man kažkas gyvenime atsitiks ir kažkam prireiks mano donorystės, nežinau, kaip galėčiau būti laimingesnė nei padovanodama dalį savęs savo priešui. Turbūt neįmanoma įsivaizduoti nieko didingiau, prasmingiau, nei atsisveikinimo su gyvenimu momentu dovanota viltis kitam, kuris galbūt tai įvertins. Tai suteikia prasmę mūsų žemiškajai būčiai, o išėjimą iš šio pasaulio daro viltingą ir džiugų. Galvojimas apie tokius dalykus suteikia labai didelę prasmę“, – neabejoja sutikimą po mirties tapti organų donore ir galbūt kam nors išgelbėti gyvybę pasirašiusi moteris.
Vismantė tikina, kad galvojimas apie išėjimą, paskutinių savo žemiškosios kelionės reikalų tvarkymas jos neprislėgė. Jai labiau rūpėjo nuodugniai išsiaiškinti pagrindinius donorystės principus.
„Domėjausi iš anksto, daug sužinojau pasirašydama donoro kortelę – aiškinausi matematiškai, – šypsosi ji. – Jei nori tapti donoru, tai dar nereiškia, kad gali. Tu turi būti sveikas, turi su šiuo pasauliu atsisveikinti specifiškai. Nežinau statistikos, bet tokie atvejai, kad žmogus mirtų savo nuostabioje fizinėje būsenoje, tikrai nėra dažni. Yra daug visokių plonybių, kurios donorystę padaro neįmanoma. Ir iš anksto to nei suplanuosi, nei apgalvosi.“
Vismantės vyras Valdas, visiškai ją palaikęs ir pritaręs šiam sprendimui, pats donoro kortelės neturi.
„Turėčiau paliesti tą skaudulį, kai per didelį lėkimą, įtemptą gyvenimo ritmą vyras nepadarė šio žingsnio. Tačiau jeigu kas nutiktų, aš jo žodinį pritarimą turiu. Kalbėjomės apie tai, kai aš pati atsiėmiau kortelę. Mano pozicija yra vieša, Valdas savąją išsakė man. Ir tai yra be galo svarbu – turiu žodinį įforminimą, kad mano artimas žmogus apie tai galvojo ir buvo apsisprendęs“, – patikina V. Benkunskienė.
Šias mintis moteris ne kartą dėstė socialiniuose tinkluose, ragindama pasikalbėti su savo artimaisiais, suteikti jiems tai, kas brangiausia, – savo dėmesį, rūpestį. Plačiąja prasme, sako ji, donoro kortelė yra apie gyvenimą, vienas kito supratimą, tai meilės savo artimajam išraiška. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mus suvedė muzika“
Mintys apie išėjimą, gyvenimo šioje žemėje laikinumą V. Benkunskienei nėra svetimos ir kaip atlikėjai. Šios temos yra vienos pagrindinių tiek muzikams, tiek teatro žmonėms.
„Ar ruošdami koncertinę programą, ar kurdami vaidmenį, neišvengiamai priartėjame prie egzistencinių klausimų – gyvenimo prasmės, meilės, išsiskyrimo. Turime išsiaiškinti, atsakyti į juos patys sau, tik tada jie taps įtaigūs žiūrovui. Tas, galima sakyti, profesinis jautrumas lemia ir svarbius gyvenimo sprendimus. Kiek žinau, nemaža dalis mano kolegų taip pat turi donoro korteles“, – sako koncertines programas scenai kurianti V. Benkunskienė.
Paklausta, ar tokiu pat jautrumu apdovanoti ir politikai, Vismantė svarsto, kad vertybinius pasirinkimus paprastai lemia ne tiek profesija ar politinės pažiūros, kiek dvasios turtingumas.
Ir pripažįsta, kad politikos pasaulyje, ypač šiuo priešrinkiminiu metu, dvasingumo yra kur kas mažiau nei scenoje.
Jai pačiai tenka suktis tarp vieno ir kito pasaulio.
„Taip gyvenimas susiklostė, kad nebėra pasirinkimo. Mes su Valdu vis juokiamės, kad vis tik mus suvedė muzika“, – šypsosi Vismantė, primindama jųdviejų pažintį, užsimezgusią viename politiniame renginyje, kur Vismantė ir koncertavo. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Tąkart, konservatoriams minint Trijų karalių dieną, atlikėją šventei turėjo surasti būtent V. Benkunskas. Po renginio politikas pakvietė solistę kavos. Netrukus jiedu tapo pora, o šįmet minėjo jau ketvirtus vedybų metus. Šeimoje auga dvejų metukų dukrelė Agota Ona.
Vismantė mielai dalijasi pažinties su Valdu istorija, pridurdama, kad būtent apie tokią visada svajojusi – prasmingą ir gilią.
„Jis perskaitė, ką aš norėjau pasakyti savo koncertine programa. Vėliau, kuo artimesni tapome, tuo daugiau atsirado sąsajų, kurias atsinešėme kiekvienas iš savų namų. Nėra skirtumo, ar tu muzikas, ar politikas, ar bet kas kitas, šeimoje svarbiausia – dvasinis susikalbėjimas, begalinis pasitikėjimas ir vienas kito palaikymas. Mes taip pat kalbamės apie viską, atvirai išsakome savo sprendimus, juos išdiskutuojame. Gal net tinkama būtų pasakyti, kad mes priimame vienas kitą. Nesame idealūs, auginame mažą mergaitę, kuri keliasi anksti rytą, paprasti naminiai rūpesčiai kartais ir išvargina, ir nualina, bet visada stengiamės sugrįžti prie svarbiausių dalykų – kodėl mes susitikome, kodėl norime būti kartu. Jei tik jaučiame, kad kažkas mus išbalansavo, galbūt aplinka ar kažkokios kitos įtakos, visada stengiamės tą pripažinti ir priimti vienas kitą tokius, kokie tądien esame“, – šeimos principus dėsto V. Benkunskienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Šeimoje – zanavykų šnekta
Pašnekovė neslepia, kad, vyrui tapus Vilniaus meru, ir jai pačiai tenka gerokai daugiau dėmesio.
Beje, įvairaus – tiek nuoširdaus, tiek apsimestinio. Vismantė tebesvarsto, kodėl, neatlaikiusios šių permainų, nutrūko kai kurios senos draugystės.
„Juk vyro pareigos yra tik pareigos, nesvarbu, kad jis yra viešas žmogus, turintis ne tik prižiūrėti miestą, bet ir save pozicionuoti. Kažkam atrodo, kad dabar aš pasidariau labai didelė persona. Noriu šį mitą paneigti. Sulaukiant tiek daug dėmesio, man kaip tik norisi atsigręžti į žemiškiausius dalykus. Kaip tik dėl to pas mus kieme ir šiltnamis iškilo, ir terasa atsirado – kad kuo daugiau būtume prie gamtos, kuo daugiau suprastume gyvenimiško tikrumo. Nei aš, nei vyras nepasikeitėme, netapome reikšmingesni, gal net priešingai – supaprastėjome, išsigryninome, – atvirai kalba Vismantė, pridurdama, kad nuo tada, kai vyras įsipareigojo vilniečiams, o ji įsipareigojo jį palaikyti ir remti, gyvenimas netapo lengvesnis: „Bet mes prie to prisitaikėme.“
Pora dėmesio sulaukia ir Šakiuose. Vietos gyventojai atpažįsta Vilniaus merą, žino, kad Šakiuose – jo uošvija. Vismantė juokiasi, kad vyras vadina save senu zanavyku ir jaučiasi šiame krašte tarsi savame, nors pats – tikras žemaitis, kilęs iš Rusnės.
„Mūsų šeimoje labiau pritapo mano, grynoji zanavykiška, tartis. Valdas vartoja nemažai mūsų žodelių, labai mėgsta dviskaitą. Tas iš tiesų džiugina tiek mane, tiek mano tėvus. Smagiai pasikalbame, susikalbame ir puikiai suprantame vienas kitą“, – džiaugiasi Vismantė, artinanti žemaitį vyrą prie savo zanavykiškų šaknų.
Aušra iš Valenčių:
