Kalbamės su sudargiške ūkininke Daiva Sinkevičiūte ne tik apie jos pomėgius: fotografiją, žygiavimą, aviaciją, bet ir apie moteriškumą. „Gyvenu čia ir dabar“, – sako moteris.
Sudargiškiai D. Sinkevičiūtę vadina nūdienos metraštininke – ji su malonumu dalyvauja įvairiuose renginiuose Sudarge ir ne tik fotografuoja ir dalinasi nuotraukomis savo socialiniame tinkle „Facebook“, bet fotografijos, kuriose užfiksuotas Sudargo kraštas, iki šiol puošia buvusios Sudargo bažnyčios šventoriaus tvorą.
„Mane žmonės socialiniuose tinkluose pažįsta kaip Daivą Daivulką. Po paviešintų nuotraukų, video įrašų iš renginių senjorės rašo, kad pažiūrėjusios įamžintus kadrus jaučiasi tarsi pačios pabuvojusios toje šventėje, – sako Daiva ir priduria: – Ir dar pastebėjau. Įmetu kokią foto. Apie, pavyzdžiui, kokį Kidulių arbatvakarį, pamato žmonės. Sako – įdomu, reikia į kitą renginį nueiti.“
Sudargiškė Daiva Sinkevičiūtė sako, kad buvimas net ir eiliniame renginyje, koncerte ar šventėje verčia nuolat galvoti apie tai, kaip atrodo eidama iš namų. Asmeninio archyvo nuotr.
Moteris atvirauja, kad stengiasi apsilankyti įvairiuose renginiuose ir šventėse ne tik rajone, ir iškart priduria: „Turiu mišrų ūkį. Esu šiek tiek pririšta. Bet vis tiek stengiuosi gyventi čia ir dabar: gyventi prasmingiau... Neatidedant gyvenimo rytdienai...“
Bet dažniau Daiva fiksuoja akimirkas gamtoje. Savo namų valdoje ji puoselėja didžiulius gėlynus, augina ypač daug rožių.
„Glostau tas gėles, fotografuoju drugelius, žiogus vaikausi. Man gandrai labai gražūs paukščiai. Kažkaip pastebėjau, kad sparnai – mano stichija, – samprotauja pašnekovė. – Būna, kad spontaniškai tenka griebtis ir kažką užfiksuoti. Taip nutiko pernai per Joninių šventę, vykusią ant Sudargo piliakalnių. Užėjo audra, o aš ne slėptis skubu, o bėgu į ją ir fotografuoju.“ Vienas iš mylimiausių jos fotografavimo objektų – prie Šakių ežero augantis gluosnis. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Žygiavimas – neatsiejama Daivos laisvalaikio ir jau gyvenimo dalis. Ji pasakoja, kad pirmas žygis buvo, be abejo, Sudarge knygnešių takais, skirtas Valstybės atkūrimo šimtmečiui.
„Ir užsikabinau. Stengiuosi sudalyvauti ir Jurbarko, Tauragės žygeivių organizuojamuose žygiuose. 37 kilometrų trasa buvo šiek tiek iššūkis. Bet kai užsitrini pūsles paduose, išmoksti kuo avėti, rengtis žygiuose, – pasakoja Daiva. – Be to, aš toks meditacinis žygeivis: eini, pamatai kokį vabaliuką, sraigę – nufotografuoji. Žygiuoji žiemą, vasarą, metų laikai kinta. Pavasarį medžiai sprogsta. Matai – žydi laukinė obelis. Eini, lapus traškini. Tiesiog kvėpuoju gamta, jos klausausi.“
Pozityvumu ir optimizmu trykštanti Daiva išduoda ir dar apie vieną savo aistrą – meilę aviacijai.
„Vaikystėje matydama skrendantį kukurūzniką, svajodavau juo paskraidyti. Mane dangus taip žavi... Prieš ketverius metus įgyvendinau svajonę – šokau parašiutu iš 4 km aukščio, aišku, su instruktoriumi. Aš taip norėjau šokti, kad viską įsiminiau, ką jis man sakė: per nosį kvėpuoti, ištiesti rankas. Atsidūrusi virš debesų ištiesiau rankas... pajutau tokią didžiulę palaimą... Laisvas kritimas truko apie minutę, greitis apie 200 km/h. Patyriau tokią didžiulę euforiją...“ – emocijų neslepia pašnekovė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmą kartą pasidžiaugti žydru dangumi jai pavyko dar jaunystėje Pervazninkų kaime. Tada ji skrido sklandytuvu. Pašnekovė sako: „Kai pakyli į kelių šimtų metrų aukštį, negirdi variklio, jausmas panašus, lyg būčiau gandras... sklendi taip.“
Negali nepastebėti, kad Daivos mėgstamiausia spalva – raudona. Jos įsitikinimu, ši spalva – tai jos charizmatiško charakterio dalis.
„Raudona spalva man – ekspresija, draivas, dinamika, meilė... Sutinku, tai drąsi spalva. Bet dėvėdama raudonos spalvos rūbus aš tiesiog pražįstu savyje“, – sako pašnekovė ir priduria, kad jos mėgstamiausia gėlė – raudona aguona.
Daiva visada pasitempusi.
„O moteris visada turi atrodyti gražiai ir elegantiškai. Aš atradau savo stilių, pasitikiu daromu įspūdžiu. Taip puoselėju moteriškumą. Manau, būti stilinga, vadinasi, būti ir tvirta. O svarbiausia – reikia mylėti save. O tai reiškia, kad reikia dėl savęs kažką daryti: pasipuošti, atrasti pomėgius, siekti... Jubiliejaus proga pasidovanojau sau profesionalaus fotografo fotosesiją ir penkis bilietus į koncertus Žalgirio arenoje, – atvirauja pašnekovė ir priduria, kad reikia išmokti džiaugtis kiekviena akimirka, gyventi čia ir dabar: – Mane veža, kai matau raudoną saulėlydį. Esu pelėda, galiu ilgai vakare nemiegoti.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Daiva atskleidžia, kad būna visko, tačiau ji stengiasi nesijaudinti dėl smulkmenų.
„Moterys pergyvena dėl atsiradusių veide raukšlių. O aš sakau: jeigu žmogus šypsosi – tai čia šypsenos raukšlės, – sako pašnekovė ir priduria: – Tikrai būna, kad ir aš pavargstu... Bet įkvepiu, iškvepiu orą ir pasakau, kad visus sunkumus įveiksiu. Nes aš pasitikiu savimi. Nesigraužiu dėl menkniekių, aš visiškai nereaguoju į jokias apkalbas... Nelaikau savyje pykčio.“
D. Sinkevičiūtė atskleidžia, kad daugiau nei prieš 30-metį pasinėrė į žemės ūkį. Šiuo metu dirba apie 100 ha žemės. Prasitaria, kad tekę ir su traktoriumi, ir su gaziku grūdus vežti.
„Vieni metai žemės ūkyje būna geresni, kiti blogesni. Praeiti metai vieni iš tokių. Mūsų krašte labai trūko lietaus. Tad dešimt tonų tikrai nekūlėm. Bet dar kvėpuojam...“ – nedaugžodžiauja pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pokalbio pabaigoje D. Sinkevičiūtė moterims linki nebūti užsidariusioms tarp keturių namų sienų.
„Moterims linkiu drąsos ir ryžto mylėti bei saugoti save. Gyvenimas – menas visur surasti grožį ir džiaugsmą“, – Maksimo Gorkio citata užbaigia pokalbį sudargiškė.
Arūnas iš Ringaudų:
