Valstybinės miškų tarnybos direktorius – tokios yra naujos mūsų kraštiečio Mindaugo Tarnausko pareigos. Naujos, bet ne pirmos vadovaujamos pareigos jo karjeroje, kurioje netrūko staigių posūkių – nuo viešojo iki privataus sektoriaus, nuo nacionalinio sprendimų priėmimo lygmens iki rajoninio. O pačioje pradžioje buvo svajonės apie aktorystę (neišsipildžiusios) ir filosofijos studijos. Visa tai – be tėvo, žinomo Šakių verslininko Arūno Tarnausko, pritarimo, tačiau Mindaugas dėkingas jam už suteiktą galimybę pačiam rinktis gyvenimo kelius, už pagalbą patariant, bet ne nuleidžiant sprendimus iš viršaus.
Miškas – tai ne tik žaliava
Naujos M. Tarnausko pareigos tampa gera proga pasikalbėti ne tik apie šiandienius darbus, bet ir atsigręžti atgal, prisiminti vieną ar kitą karjeros žingsnį lėmusius motyvus, tarp kurių galbūt ir tėvo – stambiausio Šakių verslininko Arūno Tarnausko įtaka. Mindaugas kiek abejoja, ar asmeninius klausimus gvildenti verta, bet galiausiai įsileidžia ir į juos. Juk yra kuo ir pasidžiaugti, ir pasigirti – gražiai augančia dukrele Elžbieta, namais Kaune, kurie, persikėlus iš Vilniaus, nebeatrodo taip toli nuo gimtųjų Šakių, nuo visuomet sūnaus šeimos čia laukiančių tėvų.
Bet iš pradžių – dalykiškai ir rimtai apie Valstybinę miškų tarnybą ir laukiančius darbus. M. Tarnauskas vardija visą jų virtinę. Teks modernizuoti tarnybos veiklą, stiprinti bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, siekti, kad institucija taptų skaidresnė, atviresnė, kitaip tariant, priartinti ją prie žmonių.
Atvirumą jis akcentuoja ne veltui. Miškų tema audrina visuomenę, viešojoje erdvėje sklando daug mitų. Žmonės baiminasi, kad pateikiama statistika neatitinka tikrovės, kad miškai beatodairiškai kertami, neužtikrinamas jų atsinaujinimas... M. Tarnauskas ramina, kad į visus klausimus bus atsakyta skelbiant patikimą, kiekvienam prieinamą informaciją. Paprašytas įvertinti, ar kirtimo mastai kelia grėsmę, ar situaciją galima įvardinti kaip Lietuvos miškų naikinimą, vienareikšmio atsakymo jis nepateikia.
„Kaip ir visur gyvenime, taip ir čia labai svarbu balansas. Kalbant apie miškų kirtimą, turime derinti aplinkosauginius tikslus su ekonominiais interesais, abu yra labai svarbūs. Faktas, kad tai nėra vienos institucijos, ar tai būtų miškų tarnyba, ar miškų urėdija, sprendimas. Tam reikia bendro darbo ir sutarimo tiek su Aplinkos ministerija, tiek su Vyriausybe, tiek su Seimu. Tačiau mūsų atsakomybė – siekti, kad miškai būtų naudojami darniai, kad būtų mažiau nelegalių kirtimų, mažiau pažeidimų, daugiau pasodintų, o ne iškirstų medžių“, – paaiškina M. Tarnauskas, bet pabrėžia, kad miškas – tai ne tik žaliava, bet ir kultūra, kraštovaizdžio dalis, ateities turtas.
Kalbėdamas apie savo asmeninį santykį su mišku, Mindaugas neslepia, kad būtent miške jis yra priėmęs svarbiausius gyvenimo sprendimus. Kad ir kur būtų, ši erdvė sugrąžina vidinę ramybę, dvasinę pusiausvyrą, ten gera būti.
„Man artimiausi pajūrio miškai. Yra viena vieta, kur dažnai grįžtu. Ten eina takas palei jūrą, pušys siūbuoja nuo vėjo, nepaisant metų laiko apima jausmas, kad viskas gyvenime stoja į savo vietas. Turbūt kiekvienas turi kažkur panašią vietą“, – Mindaugas atskleidžia, kad savąją jis yra atradęs Karklėje.
Dirbdamas susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio (kairėje) patarėju bei viceministru, Mindaugas Tarnauskas prisidėjo prie gimtajam kraštui svarbių projektų – ilgai laukto dviračių tako tarp Šakių ir Lukšių, naujo Vinco Kudirkos tilto, žvyrkelio Kiduliai–Gelgaudiškis. E. Ovčarenko nuotr.
Nesirinko lengvo kelio
Prieš pradėdamas vadovauti Valstybinei miškų tarnybai, M. Tarnauskas ėjo valdybos nario pareigas įmonių grupėje UAB „Gulbelės grupė“, tebeeina ir dabar. Grupės vadovas – Mindaugo tėvas A. Tarnauskas.
Dar anksčiau savo vietos jis ieškojo ir viešajame, ir privačiame sektoriuje – vadovavo savo įkurtoms bendrovėms, dirbo susisiekimo ministro patarėju, vėliau viceministru, buvo Šakių rajono savivaldybės tarybos narys, iš Šakių kraustėsi į Vilnių, iš sostinės – į Kauną. Taigi teko priimti nemažai sprendimų, ne kartą viską pradėti nuo nulio.
Ir kodėl visa tai, juk galėjo rinktis saugų ir užtikrintą darbą tėvo verslo imperijoje? Mindaugas turi paprastą atsakymą: norėjo eiti savo keliu, kurti gyvenimą savarankiškai, be palengvinimų, kuriuos suteikia šeimos užnugaris.
„Nenorėjau daryti tų, kaip kitiems atrodytų, savaime suprantamų pasirinkimų. Be to, man buvo įdomu, kaip veikia valstybės aparatas, viešasis sektorius, kaip galime kurti sprendimus, kurie tiesiogiai veikia žmonių gyvenimus“, – tokią galimybę jis rado Vilniaus savivaldybėje, tapusioje viena pirmųjų darboviečių.
Įdomu, kad M. Tarnauskas pridėjo ranką prie dabartinio Vilniaus miesto savivaldybės logotipo bei jo vizualiojo stiliaus, vadinamojo brendbuko. Tai jau laiko išbandytas projektas – šakiečio sukurtas įvaizdis sostinei prilipo, yra naudojamas antrą dešimtmetį.
Iš sostinės Mindaugas išsikraustė pradėjęs dirbti Šakių rajono taryboje. Įsikūrė Kaune, kad būtų arčiau gimtojo miesto, bet kad ir Vilnius būtų netoliese.
„Šakių reikalai man visada svarbūs. Iš tarybos pasitraukiau 2022-ųjų pabaigoje, bet aktyviai jais domiuosi, dalyvauju. Prisidėti galiu nebūtinai kaip tarybos narys. Dirbant susisiekimo viceministru pavyko pritraukti tam tikrus infrastruktūros projektus – džiaugiuosi tiesiamu dviračių taku, naujo Vinco Kudirkos tilto statyba, netrukus prasidėsiančiu žvyrkelio Kiduliai–Gelgaudiškis tvarkymu. Šakiams galiu būti naudingas nebūtinai dėl vienų ar kitų pareigų. Visada galiu paskambinti ar buvusiam, ar dabartiniam merui, siūlyti idėjas, o vėliau džiaugtis teigiamais rezultatais ar pokyčiais“, – sako nuo krašto reikalų neatitolęs M. Tarnauskas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Filosofija išmokė kelti klausimus
Mindaugui įdomūs tiek viešasis, tiek privatus sektoriai. Kiekvienas turi savų privalumų – versle sprendimai priimami greičiau, ryškesnė atsakomybė, o viešasis sektorius orientuotas į ilgalaikę atsakomybę, jis turi didesnę įtaką žmonių gyvenimui.
„Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu dirbti su valstybės klausimais. Norėtųsi į viešąjį sektorių atnešti daugiau verslo mąstymo tiek dėl efektyvumo, tiek dėl skaidrumo, kad tai būtų norma“, – įvairiapusę patirtį dabartinėje tarnyboje svarsto pritaikyti M. Tarnauskas.
Paklaustas, kaip visos šios patirtys susijusios su filosofijos studijomis, Mindaugas juokiasi, kad pradinis pasirinkimas buvęs dar įdomesnis – ketino tapti aktoriumi. Šakių „Varpo“ mokykloje jis lankė dramos būrelį, sekėsi visai neprastai, o kai po vieno meninio skaitymo konkurso sulaukė raginimų rinktis aktorystę, ilgai nedvejojo.
„Pabandžiau, stojau. Jaunam vaikui iš provincijos galbūt ne taip gerai pasisekė... Nesakyčiau, kad nusiminiau. Labiau išgyveno ruošis man padėjusi aktorė Irena Kriauzaitė. Buvo susinervinusi, sakė, kad kitais metais abu su vyru Antanu Šurna rinks kursą ir būtinai mane paims. Bet tada į mano gyvenimą atėjo filosofija – mąstymas apie esmę, pasaulį, žmogų, apie tai, kas yra gera ir teisinga“, – pasakoja prie aktorystės daugiau nebegrįžęs Mindaugas.
Filosofijos bakalauro diplomo, įgyto Šiaulių universitete, jam neprireikė, tačiau sako, kad gyvenime šios studijos netgi labai praverčia – išugdė gebėjimą matyti situacijas plačiau, jas analizuoti, išmokė kelti klausimus, užuot ieškojus greitų atsakymų. Įsitraukus į viešą, politinį gyvenimą gilinimuisi į filosofijos slėpinius nebelieka laiko, tačiau didžiausią įtaką padarę veikalai – Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“, Friedricho Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio“ – tebėra po ranka.
Tėvas nediktavo, kaip reikia gyventi
Paklaustas, kaip šiuos ieškojimus, nuvedusius toli nuo šeimos verslo, vertino tėvas, M. Tarnauskas šypteli, kad buvo žiūrima kiek įtariai, ne kaip į pačius geriausius pasirinkimus. Tačiau niekas šeimoje jam pagalių į ratus nekaišiojęs.
„Man pasisekė augti šeimoje, kurioje buvo rodomas pavyzdys – atsakomybės, darbštumo, pasitikėjimo žmonėmis. Tėvo patirtis versle yra labai vertinga, bet savus pasirinkimus visada dariau pats. Šiandien, jei ir gaunu pagalbos, tai tik patarimais, o ne iš viršaus nuleistais sprendimais, kaip turėčiau elgtis ar neturėčiau“, – tikina M. Tarnauskas.
Jis abejoja, ar priklausymas verslo, politikos ar kitai dinastijai padeda lengviau prasiskinti kelią į sėkmę. Šalyje matome ne vieną sėkmingą dviejų kartų tandemą, kuriame, atrodytų, jaunajai tereikia pasinaudoti vyresniosios įdirbiu. Iš savo patirties jis gali pasakyti, kad žinoma pavardė iškelia didesnius lūkesčius, darbai dažnai vertinami ne pagal turinį, o pagal tai, iš kokios šeimos esi kilęs. O tai sėkmės nepriartina, priešingai, reikalauja didesnių pastangų siekiant savų tikslų.
„Turėjau galimybių pradžioje, tas tiesa. Bet vėliau savo vertę privalėjau įrodyti pats ir stengiausi tą daryti kiekvieną dieną. Kitaip tariant, tėvas davė pamatą, bet sienas statyti teko pačiam“, – sako Mindaugas.
O kaipgi su turtais? Skelbiamos politikų ir tarnautojų turto deklaracijos rodo, kad nemažai jų turi būstus užsienyje ir nusipirko juos visai neseniai. M. Tarnausko deklaracija rodo, kad užsienis šia prasme jo nedomina.
„Turiu būstą Kaune, pirktą su banko paskola. Taip pat nedideles nuomojamas patalpas Šakiuose, kad būtų proga dažniau čia grįžti, ir butelį pajūryje. Domiuosi investicinėmis galimybėmis, buvo pamąstymų dėl nekilnojamojo turto užsienyje, bet kol kas jo neturiu“, – sako Mindaugas.
Tiesa, patalpas Šakiuose kaip progą dažniau užsukti į gimtinę jis įvardija juokais. Tam progų nė nereikia – vos tik ištaikęs laiko grįžta gimtinėn kartu su žmona ir beveik trejų dukrele Elžbieta.
„Tėvai mėgaujasi kiekviena su anūke praleista akimirka. O mums su žmona dukrytė yra viso gyvenimo centras. Ar keliaujame, ar būname gamtoje, ar žaidžiame, kasdien mokomės vieni iš kitų, kas rytą džiaugiamės, kad esame kartu“, – didžiausiais džiaugsmais dalijasi M. Tarnauskas.
Danguolė iš Daržininkų k.:
