Seime skubant priimti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) vadovo atleidimą lengvinančias įstatymo pataisas, Vilniuje į protestus renkasi tūkstantinės minios. Praėjusį sekmadienį Kudirkos Naumiestyje Vinco Kudirkos muziejuje įvykusi „Pirmoji kultūringų suvalkiečių sąranka“ sutraukė kelias dešimtis neabejingų piliečių ne tik iš mūsų rajono, bet ir iš Marijampolės. Renginio metu raginta kalbėtis, tartis, ką gi daryti dėl šalyje vykstančių procesų, LRT situacijos, o iš salėje sėdinčių nekart nuskambėjo pozicija, jog reikėtų didesnio viešo akcento, kad kalbama ne tik apie grėsmę kultūrai ar laisvam žodžiui, bet ir apskritai valstybei.
Pirmiausiai nuotoliu su susirinkusiais sveikinosi kraštietė, viena iš renginio organizatorių, kultūros asamblėjos horizontų grupės narė, atstovaujanti mūsų regionui, Marijampolės dramos teatro direktorė Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė. Ji kvietė bendrauti, kalbėtis, galbūt rasti atsakymus į rūpimus klausimus, „įsikvėpti veikti ir išjudėti iš stebėtojo pozicijos“.
„Lai tai būna pradžia Suvalkijos išjudėjimo iš letargo“, – linkėjo ji ir apgailestavo, kad dėl užklupusios ligos negalėjo ilgai lauktame renginyje dalyvauti tiesiogiai. 
Kraštietė, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Gintarė Masteikaitė (dešinėje) bei kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė kalbėjo apie absurdiškus valdančiųjų prašymus pasitikėti ir jais tikėti, tačiau už uždarų durų kalbama viena, išėjus – kita, tad žiūrime, sakė viešnios, kas daroma, o ne sakoma. D. Pavalkio nuotr.
Kalbėtis apie tai, kokios valstybės norime ir kur link norime judėti kaip visuomenė, kvietė ir istorikas, muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis. Savo pranešime „V. Kudirka ir valstybės vizija“ jis svarstė, kad gal būtų galima teigti – jei ne „Tautiška giesmė“, V. Kudirka dabartinei visuomenei nėra aktualus, tačiau panagrinėjus varpininko tekstus nesunkiai galima išskaityti ir šiandien aktualumo nepraradusių temų. Visgi plačioji visuomenės dalis, sakė istorikas, V. Kudirkos iš naujo dar neatrado.
„V. Kudirka įsivaizdavo ir savo darbais parodė, kad pilietinę ir politinę laisvę galima pasiekti per švietimą, kultūrines veiklas, tautinę ir asmeninę savimonę. <...> Ne bukumas ir paklusnumas, o savarankiškai mąstanti ir individualiai atsakomybę prisiimančių piliečių bendruomenė tampa vertybe Kudirkos tekstuose“, – pabrėžė pranešimo autorius, atkreipęs dėmesį, kad tos pačios tezės skamba aktualiai ir šiandien, o pagrindinius veikimo instrumentus irgi pateikia dar V. Kudirka – „ieškoti tiesos ir ją ginti, nesitaikstyti su ydomis ir blogybėmis, nesitikėti, kad kas kitas nudirbs darbą už tave patį“ (su visu Aurimo Kanapkio pranešimu galima susipažinti čia).
Būtent kalbėtis apie tai, kas aktualu ir kas apskritai žmones atvedė į susitikimą Kudirkos Naumiestyje, kvietė kraštietė, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Gintarė Masteikaitė, kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, LRT žurnalistai Justė Tamošaitienė ir Lukas Kivita.
Sekmadienį Kudirkos Naumiestyje susirinko kelios dešimtys piliečių ne tik iš rajono, bet ir Marijampolės. Susirinkusieji diskutavo apie šalyje vykstančius procesus, demonstruojamą cinizmą ir svarstė, koks priešnuodis tam galėtų būti. D. Pavalkio nuotr.
Iš susirinkusiųjų skambėjo teiginiai, kad į renginį juos atvedė nerimas ir matymas to, kas vyksta valstybėje, o vyksta neteisingi, negeri dalykai, stebėjimas apsimelavusių ir atvirai meluojančių politikų, betvarkė, chaosas, cinizmas, nekompetencija, negalėjimas patikėti, kad po 35-erių nepriklausomybės metų lipama ant to paties grėblio... Tarp susirinkusiųjų ne tik naumiestiečiai, šakiečiai, bet nemažas būrys marijampoliečių, atvirai išreiškusių nusivylimą ne tik respublikine, bet ir jų vietine socialdemokratų valdžia. Beje, salėje buvo matyti ir šiai partijai, ir kitoms priklausančių veidų bei visiškai nieko bendro su partine sistema neturinčių, tad publika buvo išties įvairi.
G. Masteikaitė ir D. Vildžiūnaitė pripažino iki protestų buvusios apolitiškos ir maniusios, kad jų pilietiškumas prasideda ir baigiasi su rinkimais. Nors ir būdavo svarbu, kas vadovaus Kultūros ministerijai, bet pripažįsta nelabai aktyviai įsitraukdavusios į politinius procesus, nes tarsi ne jų reikalas... Požiūris ėmė kisti, kai ministerijai buvo skirtas vadovauti „Nemuno aušros“ kandidatas ir tai buvo it šlapias skuduras kultūros bendruomenei per veidą. Staiga buvo įsivelta pirmiausiai į vertybinę kovą už savo įsitikinimus, o buldozerį stumiant vis labiau, kovai už saugumą, demokratiją ir laisvę, rodos, nematyti galo. O laisvė, pažymėjo G. Masteikaitė, pirmiausiai laisvas žodis.
Juolab, kaip kalbėjo svečiai, kad žinoma ir kitų valstybių jau ne teorinė patirtis, kaip vyko procesai Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele ir kas už to slypi, o dabar tai tie patys metodai ir pas mus, kai siekiama greitai pakeisti vadovus ir politizuoti visuomeninį transliuotoją. 
LRT žurnalistai Justė Tamošaitienė ir Lukas Kivita pripažino: ne viskas LRT gerai, pokyčių imtis galima, tačiau tokia skuba rodo, kad tiesiog be jokių diskusijų kuo greičiau norima politizuoti nacionalinį transliuotoją. D. Pavalkio nuotr.
Beje, nors Kultūros ministerija ir ne „Nemuno aušros“ rankose, bet visa komanda, viešnių vertinimu, tragiška, o apie kompetencijas net neverta kalbėti...
„Sako – pasitikėkit, viskas bus gerai, bet Premjerė po mūsų pirmo susitikimo, ką sakė už uždarų durų ir ką pasakė išėjusi viešai vos po penkių minučių, buvo visai kas kita. Tai kaip mes galime pasitikėti? Todėl pradėjome sakyti, kad nebeklausome, ką jūs sakote, o žiūrime, ką jūs darote“, – kalbėjo G. Masteikaitė.
Ji samprotavo, kad galbūt susidaro vaizdas, kad blogai balsuoti už socialdemokratus. Ne. Blogiausia, kalbėjo ji, kad partijos neturi stuburo, vertybių, todėl paskambinkite politikams ir paklauskite, ką jie galvoja, pasakykite, ką galvojate jūs, juk jų telefonai vieši, ragino kraštietė, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė.
„Jie nori, kad mes pavargtume, sustotume“, – pripažino ji, bet dabartinėje situacijoje atsipalaiduoti tiesiog negalima, nes pavojuje ne tik demokratija, kultūra, laisvas žodis, bet ir apskritai valstybė.
Ir būtent tai reikėtų pabrėžti labiau – skambėjo patarimai iš salėje sėdinčių, nes jei pereitume prie LRT temos, tai irgi nėra tema tik apie konkrečios vadovės atleidimą, o apskritai apie kėsinimąsi į laisvą žodį ir žiniasklaidos politizavimą.
Kalbėtis apie tai, kokios valstybės norime ir kur link norime judėti kaip visuomenė, kvietė muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis. Jis skaitė pranešimą apie Vincą Kudirką ir atkreipė dėmesį, kad varpininko tekstuose skambėjusios tezės ypač aktualios ir šiandien. D. Pavalkio nuotr.
Apie vykstančius procesus mintimis dalijęsi LRT žurnalistai pripažino, kad viskas dar itin šviežia, karšta, bet akivaizdi grėsmė išties neramina.
„Ne viskas LRT gerai, galima keisti daug ką – įstatymus, pataisas, direktorių, bet sėskime, tarkimės ir žiūrėkime nuo balto lapo. Atskira tema ir LRT taryba, kurios aštuonis narius iš 12-os skiria politikai. Bet ta beprotiška skuba...“ – kalbėjo LRT žurnalistė J. Tamošaitienė.
Tad nekart skambėjo klausimas, o ką daryti tiems, kuriems rūpi, kuriems skauda ir ne tas pats. Ir čia vieno būdo nėra, tačiau svarbiausia, kalbėta susitikimo metu, nepasiduoti, nenuleisti rankų ir politikams parodyti, kad visuomenė juos mato ir tai, ką jie daro, jiems nepriimtina ir bus kovojama tiek, kiek reikės. Tad šią savaitę sostinėje rinkosi tūkstančiai neabejingų piliečių, degė laužai...
D. Pavalkio nuotr.
„Negalime užspausti žiniasklaidos, nes neliks valstybės, negalime to leisti“, – skambėjo žodžiai iš marijampoliečio pareigūno, kuris dalijosi asmenine patirtimi, ką reiškia būti Rusijoje (tai buvo susiję su jo tiesioginiu darbu), kai bijoma pasakyti žodį, o įsijungus televizorių nuo propagandos tiesiog įsiskausta galvą.
Sarkastiškai samprotauta, kad galbūt į krizę reikia nueiti tiek, kad atsikvošėta bus tik tada, kai LRT eteryje išvysime Janutienę? Tačiau ar tokį dugną reikia pasiekti ir lipti ant grėblio, ant kurio jau buvome, jau kitas klausimas.
Eduardas iš Griškabūdžio:
