Penktadienį savivaldybės posėdžių salėje vykęs viešas susitikimas dėl Panemunių regioninio parko planavimo schemos rengimo sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo – salė buvo sausakimša, pritrūko sėdimų vietų, o susitikimas išsitęsė iki trijų valandų. Projekto rengėjai pristatinėjo planavimo tikslus, uždavinius bei proceso eigą, bandė atsakyti į klausimus, tačiau gyventojai nebuvo linkę aklai tikėti, kas sakoma, nekart atsakymus vadino beletristika,
iki galo nesuprato, kam gi reikalingas naujas planas ir rėžė, kad gyvenimas regioniniame parke yra žudantis ir gyventi trukdantis daiktas, tad siūlė saugomas teritorijas plėsti ne čia, o Vilniuje.
Susitikimas Šakiuose su Panemunių regioninio parko planavimo schemos rengėjais UAB „Kraštotvarka ir teritorijų planavimas“ prasidėjo dar pirmoje dienos pusėje, kur planuojami pokyčiai buvo aptariami uždarame susitikime su rajono vadovais. Po pietų laukė platesnė diskusija, kurioje dalyvavo ne tik rajono gyventojai, bet ir kai kurie seniūnai, tarybos nariai, ūkininkai, verslo atstovai.
Susitikimo pradžioje rajono meras Raimondas Januševičius pabrėžė (su tuo sutiko ir Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotoja Rūta Lapinskienė), kad dar gruodį, pradėjus garsiai kalbėti apie Panemunių regioninio parko rengimą, „įvyko komunikacinė klaida“, nes buvo gautas žemėlapis su 2,5 karto išplėsta teritorija ir tik gerokai vėliau išplatinta informacija su paaiškinimais. Tad meras svarstė, kad įvyko natūrali reakcija, nes „bet kuri nežinomybė iššaukia aibę įvairių interpretacijų“. R. Lapinskienė ragino į pokyčius žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę ir išsamesniam pristatymui kvietė projekto vadovę Aušrą Kitovienę.
Ji atkreipė dėmesį, kad Panemunių regioninio parko specialieji planai buvo parengti prieš 15 metų, tad per tą laiką keitėsi situacija, t. y. keitėsi gamtinė aplinka, gyvenviečių demografinė situacija, kito ūkininkavimo pobūdis ir intensyvumas, todėl būtina įvertinti miško ekosistemas, biologinę įvairovę ir pokyčius, atnaujinti, peržiūrėti dabar galiojančius dokumentus ir naujai nustatyti prioriteto ribas, naują buferinę zoną, apsaugos kryptis ir priemones, prisidėti prie gamtos bei paveldo saugojimo.
„Teritorija, kuri išgąsdino, tai tik teritorija darbui ir nagrinėjimui. Tai nereiškia, kad ji visa bus prijungta prie regioninio parko. Ši riba apibrėžia plotą, kuriame bus atliekama analizė“, – aiškino projekto vadovė ir teigė, kad preliminarūs sprendimai, kurie bus pateikti viešam aptarimui, turėtų atsirasti birželį, todėl viso laikotarpio metu, kol planas nepatvirtintas, ragino teikti pasiūlymus.
Ji paminėjo, kad šiuo metu Panemunių regioninis parkas užima 10 tūkst. ha, Šakių rajone yra apie 55 proc. parko teritorijos, taip pat parkas driekiasi Jurbarko bei Kauno r. savivaldybėse.
„Su naujų teritorijų įliejimu tikrai elgsimės labai atsargiai. Stengsimės įtraukti tik gamtiniu požiūriu vertingiausias teritorijas, pavyzdžiui, tai užliejamos teritorijos. Taip pat rytinėje, vakarinėje dalyje jau yra Natura 2000 apribojimai, bet jiems neužtikrinama pakankama apsauga“, – aiškino Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotoja.
Pavyzdžiui, Velniaravio gamtiniame rezervate (Plokščių sen.) ir dabar draudžiama bet kokia veikla, tad, plano rengėjų nuomone, yra minčių šį rezervatą praplėsti dar labiau. Natūralu, svarstė svečiai, kad daugelis vertingų teritorijų visgi greičiausiai bus arčiau Nemuno, bet pažymėjo, kad regioninis parkas nelygu rezervatas ir veikla nėra draudžiama, gali būti išskiriamos tam tikros prioriteto zonos ir pan.
Kantriai pristatymo ir atsakymų klausę kraštiečiai replikavo, kad tik klausantis viskas paprasta, nes realybė kitokia.
Štai ūkininkas Martynas Laukaitis retoriškai teiravosi, ar plano rengėjai ne iš popierių, o realiai supranta, ką reiškia gyventi regioninio parko teritorijoje.
„Vietiniams gyventojams tai nelaimė, žlugdanti ir neleidžianti nieko daryti, nekalbant apie ūkinę veiklą. Pavyzdžiui, buvo iniciatyva padaryti suoliuką, šiukšliadėžę ir tinklinio tinklą ant Nemuno kranto. Negalima. Paežerėliuose buvo mintis iškasti priešgaisrinį tvenkinį, kurį būtų galima naudoti ir daržovių laistymo reikmėms. Negalima. Galimą tęsti ir tęsti, nes toje teritorijoje nieko negalima“, – kalbėjo ūkininkas, paminėjęs, kad jo kolega Krekenavoje jau 20 metų ūkinei veiklai bando pasistatyti sandėlį, bet nesėkmingai, nes veiklą vykdo regioninio parko teritorijoje.
Todėl nekart nuskambėjo pasipiktinimas, kad be reikalo pykdomi žmonės su taip plačiai brėžiamomis ribomis.
„Brėžkit tas teritorijas, kur konkrečiai kažką reikia saugoti ir žiūrėkite lokaliau. <...> Gal apskritai kalbėkime ne kad plėsti reikia, o kaip mažinti tas ribas“, – skambėjo iš salės plojimais palydėti siūlymai.
Savivaldybės tarybos narys Tomas Skaizgirys vaizdžiai iliustravo, kad pykdo tai, kad kažkas iš šono atvažiuoja ir bando nurodyti, kaip reikia gyventi čia, vietoje.
„Tarkim, atvažiuoja pas jus į butą Vilniuje ir sako, kad pas jus gyvena kreivadantė pelė, trys vorai ir keturios musės ir vieną iš buto kambarių reikia palikti jiems. Nesvarbu, kad mokate banko paskolą, mokesčius, reikia palikti duris praviras, nes jiems reikia sugrįžti ir išeiti“, – sąmojo nestokojo tarybos narys.
Visgi plano rengėjai nekart akcentavo, kad sprendimai nėra galutiniai, dar tik analizuojama ir vertinama situacija, o dėl kai kurių vietų žadėjo „parengti kelis variantus, kad atitiktų koncepcinius sprendinius“. Pavyzdžiui, ypač opus klausimas dėl uosto Gelgaudiškyje, ir jei ne saugomos teritorijos, skambėjo iš kraštiečių, tai uosto statybos jau būtų pradėtos, o dabar tebesimurkdoma procesuose.
Ne vieną pastabą svečiams išsakė ir ūkininkų atstovai Darius Ufartas, Ignas Duoba, teiravęsi, ar tikrai nebus jokių ribojimų nei ūkininkavimui, nei naujai statybai.
„Atstovaudama ūkininkų interesams nesutinka, kad Panemunių regioninio parko teritorija Šakių r. ribose būtų plečiama žemės ūkio paskirties žemėje“, – ūkininkų sąjungos poziciją įgarsino I. Duoba.
Anot Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotojos R. Lapinskienės, viskas priklausys nuo to, į kokią prioritetinę zoną bus patenkama, bet tiek ji, tiek gausus būrys susitikime dalyvavusių jos kolegų, tarp kurių ekologai, rekreacijos, miškotvarkos specialistai, aplinkos ministerijos patarėjas, Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos atstovai, ramino – esą į urbanizuotas teritorijas bei dirbamas žemes niekas nesikėsins.
Jau ir anksčiau savo poziciją drąsiai šiuo klausimu išsakęs UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“ vadovas Edmundas Rinkevičius ir šįkart turėjo ką pasakyti ir kėlė retorinius klausimus, kas gi bus saugoma Vakarų, Taikos gatvėse Gelgaudiškyje ar Nemuno g. Skaistakaimyje, Plokščių ar Voniškių ŽŪB teritorijose, tad ragino nusileisti iki vietinio lygio ir realiai pažiūrėti į situaciją nenuneigiant ir gamtos svarbos. Beje, jis pasigedo poveikio aplinkai, žmonėms ir verslui nepriklausomo vertinimo, nors rengėjai aiškino, kad jis nebūtinas.
Beje, Žemosios Panemunės dvaro valdytoja Rasa Jakelienė patikino, kad sutiktų, jog dvaro valdose esančios griovos būtų įtrauktos į rengiamą planą, tad juokauta, kad ne prieštaravimas, o sutikimas šiame etape gana retas reiškinys.
Po bemaž trijų valandų diskusijų išsiskirstyta su viltimi, kad šia tema dar bus ne vienas susitikimas, aktyvią poziciją žadėjo ir savivaldybė, o ar tikrai suinteresuotos pusės viena kitą girdės, parodys laikas.
Laimutis iš Prūselių:
