Asta GVILDIENĖ

Nuo vasario 20 dienos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius turi naują vedėją. Ja administracijos direktoriaus Juozo Puodžiukaičio įsakymu patvirtinta, nuo praėjusių metų birželio mėnesio laikinai šias pareigas ėjusi, Rūta Lebedžinskienė. Iš tiesų, nauja, bet nenaujokė vedėja, nes šiame skyriuje dirba jau septintus metus. Vedėja tvirtino, kad paaukštinimas pareigose turi ir savo pliusų, ir minusų.

Nuotr. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R.Lebedžinskienė teigė, kad paaukštinimas pareigose – tai ir visos atsakomybės prisiėmimas - jau nebepasislėpsi už kito nugaros.

„Kai esi tik darbuotojas – vykdai paliepimus ir, reikalui esant, visada gali už kito pečių pasislėpti. Visa atsakomybė tenka vadovui: visų akys į jį krypsta, jo galutinis žodis ir parašas ant dokumento, - tvirtino vedėja, dar visai neseniai šiame skyriuje dirbusi specialiste. – Dienos šiame darbe nesusiplanuosi – vienas skambutis, įvykis ar situacija ir visi numatyti darbai gali apsiversti aukštyn kojom. Būna ir taip, kad turi viską mesti ir skubiai spręsti problemą. Iš tiesų, galima sakyti, kad, dirbdamas šį darbą, gyveni kitų gyvenimus. Turi ir svetimas situacijas mokėti išspręsti, ir surasti, kaip padėti, o tuo pačiu ir emocijas visas per širdį perleidi.“

 
Savo pažintį su vaikais ir jų šeimomis R.Lebedžinskienė pradėjo dirbdama meistre Kudirkos Naumiesčio proftechninėje mokykloje, o vėliau dėstė vokiečių kalbą Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje. Dirbdama pedagoginį darbą ji susidūrė su nedrausmingu vaikų elgesiu, nenoru mokytis, lankyti pamokas. Tačiau tuomet, kaip ir daugelis mokytojų, ji nesigilino, kodėl vaikas atėjo neatlikęs namų darbų? Kodėl jis piktas? Kodėl konfliktuoja su mokytojais ir klasės draugais? Nereikėjo gilintis ir ieškoti problemos, kodėl? Į tuos klausimus atsakymas atėjo tuomet, kai sumažėjus vokiečių kalbos pamokų – vaikai pirmąja kalba rinkosi anglų kalbą, R.Lebedžinskienė ryžosi pakeisti darbovietę. Ji įsidarbino Vaiko teisių apsaugos skyriuje.

„2005 metais socialinis darbuotojas buvo nauja profesija. Trūko specialistų. Situaciją rajone ir daugelį socialinės rizikos šeimų žinojau dar dirbdama mokykloje, - tikino naujoji vedėja. - Be to, atėjusi čia dirbti, jau turėjau socialinio darbo pagrindus, nes tuo metu studijavau Vytauto Didžiojo universiteto antrame kurse.“  Pasak jos, darbas mokykloje ir naujoje darbovietėje nebuvo labai kontrastingas – ir ten, ir čia jis su vaikais. Galbūt skiriasi tik vienas dalykas – socialinis darbuotojas moko ne vaikus, o tėvus, kaip reikia vaikus auginti, kad nebūtų pažeistos jų teisės.

„Nereikia ir sakyti, kiek sudėtingų situacijų tenka išspręsti, - pasakojo R.Lebedžinskienė. Va, ir pabūk tu Dievo vietoje, kai darai sprendimą: ar paimti vaiką iš šeimos, ar palikti? Ar yra reali grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei, ar nėra?“ Pasak jos, būna situacijų, kai jauti, kad reikia pagalbos, bet vaikai tiek prisirišę prie motinos, turinčios priklausomybę nuo alkoholio, kad jų neina atplėšti. „Psichologiniais terminais kalbant – tai jau būtų nesaugus prisirišimas, bet juk vaikui to nepaaiškinsi. Dažnas su ašaromis akyse ir skaudančia širdimi iš tėvų namų į globos įstaigą išvyksta. Tai kas, kad namie šalta ir langai kiauri, ir lovos išgulėtos, ir nėra kuo užsikloti, bet jie nenori to į nieką iškeisti“, - tikino vedėja tvirtindama, kad per šešerius darbo metus daug tokių situacijų atmintyje įstrigo.

Pasak jos, būna ir taip, kad kai pamatai, kokiame skurde ir nepriežiūroje gyvena vaikai, į namus visas emocijas parsineši ir naktimis galvoji, negali užmigti. Tada supranti, kodėl vaikas problematiškas, kodėl namų darbų neatlieka, kodėl nenori mokytis ir eiti į mokyklą, o atėjęs aibes krečia ir konfliktuoja. „Tampi savotiškas vaiko advokatas ir užtarėjas, nes jau žinai jo problemas, - pasakojo R.Lebedžinskienė. - Palyginus su ankstesniais metais, statistika rodo, kad socialinės rizikos šeimų rajone mažėja. Tam, matyt, turi įtakos ir socialinių darbuotojų darbas, ir mažėjantis gyventojų skaičius.“

R.Lebedžinskienės teigimu, kol nebuvo socialinių darbuotojų seniūnijose, sunku buvo socialinės rizikos šeimas kontroliuoti, o dabar yra žmonės, kurie dažniau gali jose apsilankyti ir situacijas įvertinti: ar tėvai girtauja, ar kuro trūksta, ar vaikai neprižiūrėti... Nuo praėjusių metų vasaros atsirado tokių problemų, kokių anksčiau Vaiko teisių apsaugos darbuotojoms spręsti neteko. Šiandien yra trys situacijos, kurias reikia spręsti jau net ir tarptautiniame lygmenyje. Mat atsirado išsituokusių mamų, kurios galimai neteisėtai, paslapčia nuo tėvų, išsivežė vaikus nuolatiniam gyvenimui į užsienį, taip pažeisdamos jų teises matytis ir bendrauti su savo vaikais.

Šiuo metu Vaiko teisių apsaugos skyriuje be vedėjos dirba dar dvi darbuotojos: didelę patirtį turinti Aldona Varvarinienė ir Renatą Jakštienę (šiuo metu esančią vaiko auginimo atostogose) vaduojanti  Žaneta Maniušytė. Čia trūksta dar vieno specialisto. Pasak vedėjos, administracijos direktorius turėtų paskelbti konkursą jo vietai užimti. Tuomet jau visa komanda bus suformuota.