Lekėtiškis Martynas Kačiulis dviračiu leidosi po Europą – aplankė aštuonias šalis ir nuvažiavo 5 tūkst. 600 kilometrų. Keliautojas įsitikinęs, kad tokių gražių šalių ir jų kultūros keliaudamas automobiliu jis nebūtų pamatęs.
M. Kačiulis yra IT specialistas, bet gyvena aktyvų gyvenimą, dviratį mina nuo vaikystės.
„Gimiau ir augau Lekėčiuose, miestelis ir aplink esantys miškai mano išvažinėti dviračiu. Dažnai dalyvaudavau ir rajone organizuojamuose dviračių žygiuose, kartais net iš studijų Kaune namo dviračiu parmindavau. Po to atstumai didėjo, važiuodavau anapus Nemuno, Vilkijoj persikeldavau keltu ir parmindavau iki Lekėčių, – pokalbį pradeda 26-erių Martynas. – Dirbau jau kelerius metus toje pačioje įmonėje, tačiau jaučiau, kad noriu išeiti iš jos ir dar pakeliauti po pasaulį. Tad išėjau iš darbo ir nusprendžiau pakeliauti po Europą dviračiu.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Martynas pasakoja, kad ruošdamasis tokiai kelionei pirmiausiai iš Europos dviračių federacijos sukurtos svetainės „EuroVelo“ siūlomų maršrutų susidėliojo savąjį – iš Lietuvos keliavo į Lenkiją, toliau Slovėniją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Kroatiją, Austriją, Čekiją. Kadangi laiku neatkeliavo jo dviračio detalės, kelionei iš kito dviratininko nusipirko dviratį, jau paruoštą ilgoms distancijoms, kad būtų kur pritvirtinti visą reikalingą mantą: palapinę, šiek tiek drabužių, higienos reikmenų, maisto. Visas krovinys, kurį teko gabentis ant dviračio, svėrė kone 28 kilogramus.
„Įsigijau vaizdo kamerą, nes sugalvojau kelionę transliuoti „YouTube“ kanale. Pasiėmiau nemažai detalių, kad galėčiau pats, kur laukuose dviračiui sugedus, jį susiremontuoti. Gerai, kad pasiruošiau, nes per visą kelionę pakeičiau nemažai padangų, grandinių, kas kelis šimtus kilometrų reikėjo daryti profilaktinę dviračio priežiūrą – sutepti grandinę, pasitikrinti stabdžius“, – pasakoja lekėtiškis.
Į kelionę iš Aleksoto Kaune Martynas išvyko birželio 1 d., pirma stotelė buvo Metelio ežeras Lazdijų r. Per dieną nuvažiuodavo apie 80 kilometrų ir po 3–5 dienų darydavo visos dienos pertrauką kojų raumenims atsigauti.
„Kelias pradžioje buvo lygus, tačiau Zakopanėje (Lenkijoje) prasidėjo kalnuoti ruožai. Slovėnija ir Kroatija buvo labiausiai kalnuotos šalys. Aukščiausi kalnai siekė 1500 metrus virš jūros lygio, o didžiausia įveikta įkalnė buvo 22 proc. Kalnai buvo tikrai didelis iššūkis, tačiau vaizdai, pamatyti užkilus į juos, atperka visas kančias. Kelionės metu aplankiau begales istorinių vietų bei miestų. Vienas iš jų – miestas Senis Kroatijoje, gyvenvietei yra daugiau nei 3 tūkst. metų“, – pasakoja Martynas. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Jis priduria, kad miegodavo ir palapinėje, ir hamake, apsistodavo ir viešbučiuose.
„Atradau, kad hamakas man patogiausias. Jis yra lengvas ir gulėdamas jame galėdavau toliau grožėtis mane supančia gamta. Vengrijoje ir Serbijoje yra daug gėlo vandens šaltinių, po kuriais ir apsiprausdavau, pasipildydavau vandens atsargas. Karščiausiu vasaros laikotarpiu, kai temperatūra siekdavo 37°C, išgerdavau net 6–8 litrus vandens, numečiau šešis kilogramus“, – atskleidžia pašnekovas ir priduria, kad sustojęs kaimuose, miesteliuose stengdavosi daug bendrauti su žmonėmis, kad kuo daugiau susipažintų su vietos kultūra, išbandydavo ir šalių virtuvę, vaisių pasiskindavo tiesiog nuo medžių, jį žavėjo apynių, vynuogių ir persikų plantacijos.
„Deja, Lietuvą mažai kas žino, vis sakydavo, kad Lietuvos sostinė Ryga. Tai tiesiog parodydavau žemėlapyje numintą kelią ir iš kurios šalies atkeliavau“, – sako Martynas.
Smalsu, kodėl lekėtiškis į kelionę išsirengė vienas. Pašnekovas tikina, kad norėjo pabūti vienas su savimi, nes iki tol jį nuolat supo žmonės. Be to, sako jis, kompanioną reikia gerai pažinoti, kad galėtų kartu keliauti.
„Visada turėjau palaikymą iš šeimos, draugų. Ypač tėtis sekė mano kelionę, patardavo net kokią šalį aplankyti. Džiaugiuosi turėdamas ir draugų iš skirtingų pasaulio šalių, su kuriais susipažinau įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Šios kelionės metu daugelį jų ir aplankiau. O draugai iš Lietuvos nustebino mane aplankydami Vienoje. Tai suteikė man papildomų jėgų siekiant savo tikslo“, – džiaugiasi Martynas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Lekėtiškis pasakoja sutikęs daug keliautojų, kurie po Europą keliavo taip pat mindami dviračių pedalus, džiaugiasi, kad daugelyje šalių išpuoselėta dviračių kultūra.
„Sutinki pagyvenusius žmones, kurie daugiau negu 160 šalių yra apvažiavę, ir supranti, kad ilgos dviračio kelionės po pasaulį nėra jau tokios sunkios. Daugiausiai keliauja europiečiai, bet sutikau ir iš Naujosios Zelandijos, Australijos bei Amerikos. Daug žmonių tiesiog atskrenda į kokią Europos šalį, o po to parmina dviračiu namo“, – sako pašnekovas.
Pasiteiravus apie sunkumus kelionėje, Martynas atvirauja, kad tai kalnai ir vasariškas karštis.
„Turėjau danties uždegimą, bet su europiečio sveikatos kortele Kroatijoje dantį sutvarkė. Skaudėjo skrandį, atsiguliau ant suoliuko, tai moteris atnešė dekį ir padėjo po galva... Žmonės labai draugiški. Problemų neturėjau nė vienoje šalyje. Tiesa, buvo momentų, kai jau žvalgiausi lėktuvo bilieto namo, – prisipažino dviratininkas. – Buvau daug vienas su gamta: daug gyvūnų mačiau gulėdamas hamake, ypač daug arklių ir stirnų. Gaila, meškų nei Slovakijoje, nei Kroatijoje taip ir nesutikau, tik pėdsakus mačiau“, – sako Martynas ir priduria, kad iš kelionės grįžo ne tik fiziškai ir psichologiškai sustiprėjęs, bet ir bet koks diskomfortas tapo lengviau ištveriamas. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Sunkumus atpirko ir nepakartojamas šalių grožis, ir tas jausmas, kad tu pasiekei tą šalį savo kojomis, – emocijų neslepia pašnekovas ir priduria: – Kelionė atsiėjo nemažai, nes negailėjau pinigų nei muziejams, nei ilgesniems apsistojimams šalių sostinėse. Tačiau tai padėjo sukurti dar įsimintinesnę patirtį.“
Pokalbio pabaigoje M. Kačiulis prasitaria, kad dabar rinktųsi trumpesnį maršrutą, sumažintų bagažo svorį, tačiau net ir su tokiu bagažu tikrai dar kartą keliautų į tokį žygį ir ragina visus išbandyti keliones dviračiu.
Algimantas iš Gotlybiškių:
