Šakietė Kristina Dovydaitienė, auginanti pirmo tipo cukriniu diabetu sergančias dukreles, atvirai kalba apie ligą, o dabar užsimojo suburti ir bendruomenę, kuri vienytų panašaus likimo kraštiečius. Asmeninio archyvo nuotr.
Su K. Dovydaitiene susiskambiname, kai moteris dienas leidžia su savo dukrelėmis diabeto stovykloje pajūryje.
„Mes labai džiaugiamės. Čia turbūt geriausias metų nuotykis. Dalyvaujame antrą kartą. Įsivaizduokit, gal koks 30 vaikų nuo trejų iki 12 metų. Visi didelėj krūvoj, visi sergantys, tokie patys ir gerai leidžiantys laiką. Mamos taip pat su tais pačiais džiaugsmais ar dėl panašių rūpesčių ištįsusiais veidais“, – sako K. Dovydaitienė ir pripažįsta, kad turbūt dėl to ir kilo noras turėti bendruomenę, kurią vienytų panašūs dalykai.
„Pasidalini išgyvenimais, nerimu ir žinai, kad supranta. Tai labai svarbu“, – patirtimi dalijasi moteris, pasidžiaugusi, kad besikuriančią grupę, kuri dar vis svarsto apie pavadinimą, po savo sparnu priglaudė „Namai visiems“.
O pasikalbėti išties yra apie ką, mat liga dažniausiai užklumpa netikėtai, tada kyla daug klausimų, nerimo ir nežinios. Be to, K. Dovydaitienės nuomone, vis dar gaji stigma, jog apie ligą kalbėti nepatogu, tarsi norisi pasislėpti, tad būtent šį požiūrį ir svarbu keisti. Svarbu, kad išgyvenimais galėtų pasidalinti mamos, vaikai pabendrautų su tokio pat likimo broliais ar seserimis.
Išties daug klausimų kyla sergantiems vaikams, kuriems reikia susitaikyti, kad tai diagnozė visam gyvenimui, tad su liga reikia tiesiog susidraugauti ir ją kontroliuoti. Vaikas, pasiėmęs lėkštę maisto, pirmiausiai turi susiskaičiuoti, kiek maiste angliavandenių ir kiek pagal tai reikia susileisti insulino, išmokti, ką daryti, jeigu cukraus kiekis kraujyje pakyla ar nukrinta.
Tad vienas iš naujai besikuriančios bendruomenės tikslų, sako K. Dovydaitienė, vienokiais ar kitokiais būdais į Šakius prisivilioti ir kompetentingą psichologą, kuris galėtų konsultuoti vaikus, o šie nesijaustų vieniši ir kitokie. Žinoma, anot pašnekovės, svarbu ne tik pasikalbėti, bet ir pasidalinti naujovėmis, susijusiomis su ligos gydymu, mat nuolat viskas kinta, progresuoja.
Specialistai taip pat pritaria, kad laiku suteikta emocinė pagalba palengvina psichologinę ir emocinę šeimos būklę, sumažina įtampą ir taip tiesiogiai prisideda prie sėkmingesnio ligos valdymo, psichinės ir fizinės sveikatos būklės pagerėjimo.
Teiraujuosi moters, o kas gi sunkiausia auginant dvi dukras, kurios serga pirmo tipo cukriniu diabetu. K. Dovydaitienė atvirauja, kad kaip mamai sunkiausia nuolat būti slaugytoja, išmokyti, kaip elgtis su insulinu, kontroliuoti ligą. Štai prisimena vieną dieną sulaukusi dukros skambučio iš mokyklos, kad „mama, man netyčia iškrito kateteris“. Ir tu supranti, patirtimi dalijasi moteris, kad mokykloje turi atsidurti ne po valandos ar dviejų, bet netrukus, nes laikas itin svarbus kontroliuojant ligą.
„Sergant šia liga priskiriama slauga, tad man tai kaip darbas“, – pripažįsta moteris, kurios dukrelės rudenį lankys trečią ir šeštą klases.
K. Dovydaitienės žiniomis, „Varpo“ mokyklą rudenį lankys septyni vaikai, sergantys cukriniu diabetu, tad jos dukrelės šioje mokykloje nėra vienintelės, susidūrusios su klastinga liga.
Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, kaip ir sergančių kitomis autoimuninėmis ligomis, kasmet sparčiai daugėja. Lietuvoje kasmet diabetu suserga apie 70–80 vaikų. Šiuo metu Lietuvoje yra per tūkstantis cukriniu diabetu sergančių vaikų.