Ne vienerius metus šalyje kalbama apie dvi dideles problemas – pedagogų stygių ir tuštėjančius regionus. Neaplenkia jos ir mūsų krašto, tačiau įsibėgėjantys nauji mokslo metai įžiebia viltį, jog ateitis ne tokia ir niūri – šiemet rajone darbus pradėjo dvi jaunos, vos vasarą studijas baigusios pedagogės. Keliai, naujai iškeptas mokytojas sugrąžinę į gimtąjį kraštą ir mokyklas, skirtingi, tad nieko nelaukdama kviečiu susipažinti su Šakių rajono „Nemuno“ mokyklos mokytoja Gabija Matusaite ir Vytauto Didžiojo universiteto Šakių „Žiburio“ gimnazijoje bei Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje mokančia Emilija Savickaite.
Niekada nesakyk niekada
„Visą gyvenimą sakiau, kad tikrai niekada nebūsiu mokytoja. Kiek kalbu su kolegomis, tai visiems taip buvo, jie irgi kažkada taip sakė“, – prasidėjus pokalbiui juokiasi Gabija, kiek vėliau pridurdama, jog tą patį „niekada“ sakiusi ir apie sugrįžimą į Šakius.
Tad, kaip galima suprasti, Šakių „Žiburio“ gimnaziją baigusi ir į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą įstojusi mergina apie mokytojos kelią negalvojo – tokios mintys pradėjo suktis tik atsiradus galimybei pasirinkti gretutines pedagogikos studijas, kurių ji ėmėsi norėdama turėti dar vieną alternatyvą. Anot Gabijos, šių studijų metų, ypač profesiją „pačiupinėjus praktikoje“, mintis, jog mokytojos darbas nebus tik atsarginis variantas, darėsi vis realesnė. Sėkmingai pabaigusi bakalauro studijas ji susipakavo lagaminus ir grįžo dirbti atgal į Šakius.
„Aš žinojau, kad po mokslų kažkuriam laikui tikrai grįšiu į Šakius, kad viskas susistovėtų, nes Vilniuje smagu, bet nepatinka man didmiesčio ritmas. Man patinka ramybė, gamta. O dar ir šeima – mes turime stiprų ryšį, vos ne kiekvieną savaitgalį suvažiuojame į sodybą, susirenkame į protėvių namus. Norėjau būti šalia. Taip pat ir vis dar savęs ieškojimas. Pagalvojau, kad Šakiuose galiu pasidaryti gerą pradžią sau“, – pasakoja vasarą į darbo paieškas kibusi mergina. Ir čia ji dėkoja buvusiam savo mokytojui, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui Dariui Aštrauskui, kuris jos sprendimą grįžti priėmė labai džiaugsmingai, padrąsino ir pagelbėjo susirasti mokyklą.
Jau beveik mėnesį „Nemuno“ mokyklos moksleivius anglų kalbos mokanti Gabija sako, kad kone didžiausiu iššūkiu kasdienoje tampa nematoma mokytojo darbo pusė – administraciniai niuansai. Vis tik mergina visuomet pagalbos gali kreiptis į kolektyvą, kuris, anot Gabijos, ją priėmė labai nuoširdžiai. Didelių problemų nekyla ir su moksleiviais.
„Mokinių yra visokių, kai kuriuos sunku suvaldyti pamokų metu, bet tikrai nėra piktų, kad į mane kreivai žiūrėtų, nes jauna. Kadangi turėjau praktikos su didmiesčio vaikais, galiu palyginti ir pasakyti, kad man rajono vaikai mielesni, jie paprastesni, su jais lengviau bendrauti. Mieste kitas ritmas, kiti pomėgiai. Jiems gal net tas ryšys su mokytoju nėra toks svarbus“, – svarsto ji. Paklausta, kokį savo, kaip mokytojos, identitetą ji mėgina kurti, Gabija patikina, jog jai labai svarbus griežtumo ir sutarimo su mokiniais balansas, kaip pavyzdį prisimindama istorijos mokytoją Daivą Bacevičienę.
Šiame etape Gabija tikisi paaugti pati ir pamatyti, patirti, koks tas jaunimas, kokios jų vertybės, su kokiomis problemomis jie susiduria.
„Mokytojo darbas labai įvairiapusis, turi būti visų galų meistras – ir administruoti, ir pamokas vesti, išmanyti savo dalyką, vadovauti. Šios universalios patirtys, manau, padės, kad ir kur beatsidurčiau. Juk visada gali tęsti mokslus, persikvalifikuoti. Labai nenoriu apsiriboti vienu dalyku, juk esu jaunas žmogus, gyvenimas prieš akis, reikia viską išbandyti“, – svarsto ji ir dar kartą pasidžiaugia sėkminga pradžia, kolektyvo pasitikėjimu, mat po nepilno mėnesio darbo jai jau patikėjo lydėti mokinius į mainų programą Gdanske.
Pabaigoje teiraujuosi, o kurgi, Gabijos manymu, slypi pedagogų trūkumo ir regionų tuštėjimo problemų šaknys. Ir čia ji pasiūlo kiek neįprastą perspektyvą – pažvelgti ne į jaunimą, kuris pagal statistiką vis dažniau renkasi pedagogikos studijas, o į tuos, kurie priima. Anot merginos, regionuose į jaunus žmones neretai žiūrima su nepasitikėjimu, baiminamasi, jog patirties dar neturintys jaunuoliai greitai išeis. Be to, ne ką mažesnę įtaką turi ir jau daug metų dirbančių mokytojų, mieliau išsidalijančių didžiulius krūvius tarpusavyje, pozicijos.
Viskas pagal planą
Su darbo paieškų sunkumais, regis, tikrai nesusidūrė Emilija. Griškabūdžio gimnazijoje visus dalykus puikiai besimokiusi mergina, paraginta savo auklėtojo Romano Laurinaičio ir matydama kone krizinę situaciją šalyje, nutarė įstoti į Mokomojo dalyko pedagogikos STEAM programą Vytauto Didžiojo universitete, kur specializavosi matematikos ir fizikos disciplinose. Praktiką į Griškabūdžio gimnaziją atlikti grįžusią Emiliją pastebėjo ir kitos rajono mokyklos, tad pasiūlymų dirbti ji turėjo jau nuo antro kurso, tačiau niekur neskubėjo, norėjo susikoncentruoti į studijas. O ką gi darys po studijų, ji žinojo tvirtai.
„Aspektas numeris vienas yra mano šeima. Aš turiu dvi seses ir brolį, mes visi čia arti išsidėstę, man tas svarbu. Taip pat su vyru čia turime namus. Visada turėjau planą grįžti“, – tvirtina Emilija, šiuo metu turinti apie 300 mokinių, Šakiuose mokanti fizikos, o Lukšiuose – matematikos. Tiesa, pati Emilija mokykloje buvo užkietėjusi matematikė, tačiau studijų metu be galo susižavėjo iš bėdos pasirinkta fizika, ir, kaip juokiasi ji, šiuo metu fiziką net mylinti krisleliu labiau.
Pasiteiravus, ar iki tol turėti lūkesčiai, mokytojo darbo vaizdiniai neprasilenkė su realybe, mergina pripažįsta, kad tikėjosi daug blogesnio scenarijaus.
„Mes labai artimai bendraujame su kursiokais. Kai kurie iš jų pradėjo dirbti studijų metu, dalis turėjo labai nemalonių patirčių. Tiek dėl mokinių, tiek dėl tėvų, kolektyvų. O aš labai džiaugiuosi abiem kolektyvais – jie mane kiekvieną rytą pasitinka su šypsena, paklausia, kaip sekasi, atsako į smulkiausius klausimus, kurių pradžioje turėjau begalybę. Mokiniai taip pat mane labai pozityviai priėmė, nesitikėjau, kad taip sureaguos. Tiesa, kartais vis dar pabando ribas, testuoja“, – pasakoja ji ir kaip savo pavyzdį, įkvėpimą pristato buvusią matematikos mokytoją Iloną Tamulienę. Emilija prisimena, kaip I. Tamulienė, pakvietusi prie lentos, ne tik liepdavo išspręsti uždavinį, bet ir paaiškinti sprendimą visai klasei – galbūt taip mokytoja slapta ją ruošė būtent šiam keliui.
Anot Emilijos, kone didžiausiu iššūkiu pradėjus naująjį etapą tampa asmeninio gyvenimo ir darbo suderinimas, nes ką tik universitetą baigusi mergina atėjo su galybe idėjų, minčių, kaip pamokas padaryti patrauklesnes ir įdomesnes. Didžiulį krūvį turinti jauna mokytoja pastebi, jog neužsibrėžiant ribų darbas ir mintys apie jį galėtų užimti absoliučiai visą laiką. Šį niuansą mergina pamini ir svarstydama, kodėl turime pedagogų stygiaus problemą – dalis žmonių mieliau renkasi užtikrintą ir patogesnę vietą, kur darbas, uždarius duris 17 val., už jų ir lieka. Tuo metu mokytojo darbas tęsiasi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Kokia bendra padėtis?
Pasak jau minėto Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus vedėjo D. Aštrausko, šiuo metu padėtis rajone nėra kritinė, tačiau ši sąlyginė ramybė laikina – jau dabar praverstų papildomi tiksliųjų mokslų specialistai, ateityje trūks ir kitų specializacijų mokytojų.
Vedėjas primena, jog savivaldybėje pedagogams siūlomos tam tikros lengvatos – kelionės į darbą kompensacijos (kai atstumas didesnis nei 10 km), dalinis studijų kainos padengimas, jei mokytojai nori persikvalifikuoti, įgyti antrą specialybę. Taip pat trūkstami specialistai turi galimybę gauti 20 tūkst. eurų įsikūrimui.
Lena iš Šakių:
