Kai rugsėjį į VDU „Žiburio“ gimnaziją atkeliavo laiškas iš Prancūzijos, antakiai turbūt kilstelėjo ne vienam. Jo autorius – buvęs gimnazistas Justas Bacevičius, dabar jau dominikonų brolis Justas, pasidalijo džiugia naujiena: davė laikinus įžadus. Todėl, kai tik pasitaikė proga jį pasikviesti į svečius, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, dorinio ugdymo mokytoja Odeta Vasiliauskaitė nedvejodama tą padarė. Kada gi dar pasitaikys proga išgirsti gyvą liudijimą apie pasirinktą kelią, kasdienybę vienuolyne, studijas ir planus ateičiai?! Jaunimui rūpėjo tokio kelio pasirinkimo motyvai, o mums, jau po pamokos, – dar ir daugybė kitų dalykų, kuriais brolis Justas mielai sutiko pasidalinti.
Nepastebėti lietingą ir niūrų penktadienį pagrindine gatve gimnazijos link sklendžiančio brolio Justo buvo tiesiog neįmanoma. Baltas abitas aiškiai išduoda jo pasirinkimą. Jaunimas gimnazijoje taip pat lydėjo jį žvilgsniais, prie kurių, sako, jau spėjo priprasti ir nebepastebi. Tikybos pamokoje jaunuoliai pasirinko drąsesnį būdą užduoti klausimus – atsiuntė juos mokytojai raštu. Tad beliko tik klausytis žmogaus, kuris prieš devynerius metus sėdėjo tuose pačiuose suoluose, galvodamas, kad jo ateitis bus visai kitokia.
Tylus pašaukimo balsas
„Baigdamas gimnaziją buvau kaip visi – galvojau apie studijas, santuoką, šeimą. Norėjau gyventi paprastą, tradicinį gyvenimą“, – šypsosi brolis Justas.
Jo kelias prasidėjo įprastai – istorijos ir pedagogikos studijos Vytauto Didžiojo universitete, ilgos diskusijos su bendraminčiais apie visuomenę, valstybę ir žmogaus vaidmenį joje formavo požiūrį į tautinę tapatybę, o viduje kirbėjo noras ne tik suprasti, bet ir veikti – būti naudingam visuomenei.
D. Pavalkio nuotr.
Asmeninis gyvenimas klostėsi taip, kaip daugumos jaunų žmonių – universiteto aplinkoje užgimusi simpatija studijų draugei peraugo į nuoširdžią draugystę, gilesnį ryšį ir galiausiai – į piršlybas. Justas neslepia – kurį laiką save laikė agnostiku, žmogumi, manančiu, kad neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti Dievo egzistavimo, o susidomėjimą tikinčiųjų gyvenimu pažadino jo tuometinė draugė. Jis pasakoja: „Iš pradžių bandžiau ją įtikinti savo pasaulėžiūra, bet netikėtai ji pradėjo įtikinti mane – savo tikėjimu. Tuomet dar nesupratau, bet tikriausiai tai buvo pirmasis Dievo prisilietimas. Po truputį ėmiau suvokti, kad tas kelias, kurio visą laiką ieškojau, eina per visai kitus dalykus.“
Taip Justas ėmė lankytis tikinčiųjų bendruomenėse, ir jo viduje vis dažniau suskambėdavo balsas, kurio vėliau jau nebegalėjo užgožti kasdienybės triukšmas. Jautė, kad tai ne šiaip mintys, o tylus Dievo kvietimas, prašantis atsiliepti, – tarsi upė, kuri vis tiek randa kelią, kad ir kiek bandytum ją sulaikyti.
„Dievas kviečia subtiliai, nieko neprimeta, palieka žmogui laisvę pasirinkti ir, žinau, būtų palaiminęs bet kurį mano apsisprendimą“, – sako brolis Justas ir priduria, kad kelias į vienuolyną nebuvo staigus posūkis, o subrandintas apsisprendimas.
Nebuvo lengva priimti sprendimus, tačiau jis jautė turįs likti ištikimas tam, kas jo viduje kalba aiškiai: „Pajutau kvietimą į celibatinį gyvenimą – misiją tarnauti Dievui ir žmonėms.“ Šiandien jis dėl savo apsisprendimo ramus – antraip, sako, nebūtų davęs įžadų. 
D. Pavalkio nuotr.
„Nesigailiu. Atvirkščiai – esu ramus ir laimingas“, – šypsosi jis.
Laikinieji įžadai duodami trejiems metams, tačiau brolis Justas neslepia – nors formaliai tai tik laikinas įsipareigojimas, širdyje jis jau seniai priimtas visam gyvenimui.
Tarp tylos ir žodžio
Dominikonai, dar vadinami Brolių pamokslininkų ordinu (lot. Ordo Praedicatorum), – katalikų vienuolių bendruomenė, įkurta 1216 m. Jų misija – skelbti Dievo žodį, mokytis ir mokyti, derinant kontempliatyvų gyvenimą su apaštalavimu.
Brolis Justas trumpai paaiškina, kaip prasideda vienuolio kelias. Pirmasis etapas – postulantas. Tai susipažinimo su vienuolynu laikas, kai žmogus, dar nedavęs įžadų ir nevilkintis abito, čia gyvena, mokosi bendruomenės gyvenimo ritmo, maldos ir dvasinės drausmės. Po jo seka noviciatas – kandidato į katalikų vienuolius (novicijaus) rengimo metai, kai jau apsivelkamas vienuolio drabužis, pradedamos dvasinės pratybos ir gyvenimas pagal ordino taisykles. Tai laikas, skirtas savęs pažinimui ir tvirtam apsisprendimui – ar vienuolystė iš tiesų yra jo pašaukimas.
Šiuo metu brolis Justas jau yra davęs pirmuosius – trejų metų – įžadus. Vėliau jo lauks žingsnis į amžinuosius. Dabar jis gyvena Prancūzijoje, Lione, kur studijuoja katalikiškame universitete ir tęsia vienuolinę formaciją.
Smalsu, kaip atrodo šį kelią pasirinkusio žmogaus kasdienybė?
„Kiekvienas vienuolynas turi savo ritmą. Aš net nustebau – man pasirodė, kad iki tol mano gyvenimas buvo net griežtesnis nei tas, kurį radau čia, – šypsosi brolis Justas. – Esu linkęs į discipliną, todėl prisitaikyti nebuvo sunku. Vis dėlto dienos ritmas gana aiškus – penkis kartus per dieną meldžiamės vadinamąja valandų liturgija, tada – studijos, o likusį laiką skiriu skaitymui, prancūzų kalbos gilinimui.“
Kadangi dominikonų pašaukimo šerdis – pamokslavimas, brolis Justas įsitikinęs, kad prieš išeinant kalbėti reikia gerai išmokti klausytis. To jis nuolat mokosi.
Nors iš pirmo žvilgsnio vienuolio gyvenimas gali pasirodyti griežtas ir monotoniškas, Justas šypsodamasis sako – jame netrūksta nei džiaugsmo, nei žmogiškų pomėgių. Laisvalaikiu jis mielai žaidžia krepšinį (šį sportą pamėgo dar mokyklos laikais), o kartais tiesiog klausosi muzikos. Ir nebūtinai bažnytinės – tarp mėgstamiausių grupių jis mini „Fojė“ ir „Hiperbolę“.
D. Pavalkio nuotr.
Kaip tokį Justo apsisprendimą priėmė artimieji? Jis sako apie tai pranešęs tik tada, kai jau buvo visiškai tikras dėl savo pasirinkimo. Močiutė prisipažino visada tyliai norėjusi, kad anūkas pasirinktų tokį kelią, o tėvai žinią sutiko ramiai ir palaikančiai.
Akademinė valanda gimnazijoje pralėkė akimirksniu, bet pokalbis sulig skambučiu nepasibaigė. Mokiniai išsiskirstė, o mes likome dar kiek ilgėliau pasikalbėti su broliu Justu apie temas, kurios tikriausiai rūpi visiems, nors kartais gal nedrąsu prabilti...
Visgi ar sunku laikytis celibato?
„Man nesunku, nors esu toks pat žmogus kaip ir visi, taip pat matau, jaučiu, turiu pojūčius. Kai Dievas kviečia eiti šiuo keliu, Jis duoda ir palaikymą. O kai jo pritrūksta – visada gali prašyti Jo pagalbos maldoje“, – kalbėjo jis.
D. Pavalkio nuotr.
Be patoso ir pamokymų, su šypsena, kurios, kaip juokauja jo buvę mokytojai, anksčiau veide beveik nesimatydavo, ir su nuoširdumu, greitai pelnančiu simpatijas, – tokį šįkart pažinome vienuolio kelią pasirinkusį Justą. Grįžtant namo dar ilgai skambėjo jo atsisveikinimo žodžiai mokiniams – būti atviriems įvairiems gyvenimo keliams, nebijoti pokyčių ir, priimant sprendimus, išlikti tvirtiems.
Virginijus iš Kriūkų:
