Kartais žmogui reikia išvykti ne todėl, kad čia per ankšta, bet tam, kad vėl aiškiai pamatytų savo vietą. Šakietės Justės Endriukaitytės istorijoje rastume daug komponentų, kurie pažįstami daugeliui: nuo jaunatviško blaškymosi, emigracijos vilionių iki nusivylimo, namų ilgesio ir galiausiai – aiškaus žinojimo, kas yra namai. Šiandien Justė gyvena Kudirkos Naumiestyje, senajame močiutės name, ir kasdien keliauja į Lekėčius, kur darbuojasi anglų kalbos mokytoja. Gal kažkam ir pasirodys, kad gyvenimas provincijoje nykus, bet pasakojimo herojė atvira: „Aš dabar gyvenu savo svajonių gyvenimą.“
Ši frazė, nors skamba labai paprastai, turi labai aiškų svorį. Už jos galima rasti netrumpą Justės gyvenimo tarpsnį, kai reikėjo sau pačiai atsakyti, ko iš tiesų nori. Tas kelias nebuvo nei tiesus, nei su labai aiškia kryptimi. Šakiuose Justė baigė vidurinę ir sulig tuo momentu su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Bandė studijuoti teisę, bet greitai pajuto, kad šis pasirinkimas ne jos. Vėliau atėjo šioks toks aiškumas, kad labiau linksta į kalbas – įgijo anglų filologijos bakalauro diplomą Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau vidinės ramybės nepadaugėjo. Justė greitakalbe ir su derama autoironija beria istorijas apie asmeninius bandymus „ieškoti laimės svetur“, jaunatvišką blaškymąsi po Europą ir nuolat lydintį jausmą, kad tikroji vieta vis dar neatrasta. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Į Norvegiją Justė išvyko baigusi anglų filologijos studijas. Kaip ir daugeliui emigrantų, jai pradžioje atrodė, jog ten laukia geresnės finansinės perspektyvos, o gal ir naujas gyvenimo etapas. Ji pradėjo studijuoti norvegų kalbą ir kartu dirbo – padėjo šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, vėliau ėmėsi ir valymo darbų. Ji prisimena, kad vienu metu darbų buvo tiek daug, kad teko suktis net per penkias vietas.
„Darbo daug. Aišku, tų pinigų irgi buvo, bet viduje nieko nebuvo...“ – kalba Justė ir paaiškina, kad sunkiausia buvo net ne fizinis nuovargis, o jausmas, jog kasdienybė neaugina.
Darbai neteikė jokios gilesnės prasmės, o laisvalaikis, nepaisant įstabaus grožio Norvegijos gamtos, taip pat nedžiugino – Justė ilgėjosi lietuviškos kultūros, tradicijų, žmonių.
„Nebūsi tu ten savas...“ – dabar jau su šypsena reziumuoja pašnekovė.
Lūžis, nors brendo ilgai, atėjo netikėtai ir gana skausmingai. Gyvendama Norvegijoje Justė nuolat bendraudavo su močiute – skambindavo jai telefonu eidama į paskaitas, kalbėdavosi apie kasdienybę, palaikė šiltą, gyvą ryšį. Kitaip neįsivaizdavo, nes visi šilčiausi vaikystės prisiminimai būtent iš Kudirkos Naumiesčio – su tėvuku ir močiute. Bet išaušo diena, kai su močiute teko atsisveikinti. Močiutės netektis, pasakoja Justė, privertė aiškiai suvokti, kad kai brangiausi žmonės toli, vadinasi, ir pats esi per toli nuo to, kas gyvenime svarbiausia. 
Močiutė Justės gyvenime užėmė ypatingą vietą – pas ją prabėgo vaikystės savaitgaliai, vasaros ir šventės, o pokalbiai telefonu išliko kasdienė tradicija net gyvenant svetur. Sugrįžusi į Lietuvą ji apsigyveno močiutės namuose Kudirkos Naumiestyje. Asmeninio archyvo nuotr.
Grįžimą į Lietuvą prieš daugiau nei metus ji sako prisimenanti lyg būtų buvęs vakar – su dideliu palengvėjimu ir džiaugsmu. Viena tikrai Justė žinojo – apsistos močiutės namuose Kudirkos Naumiestyje.
„Čia niekas niekur nebėga, neskuba, nelipa ant galvos. O visas vietos „legendas“ pažįstu nuo mažumės. Gal kam nors gali pasirodyti, kad toks grįžimas jauno žmogaus gyvenime yra tarsi pralaimėjimas, bet tik ne man... Nuvažiuoju į Kauną ir iškart pavargstu nuo to viso judėjimo – kamščių, žmonių, triukšmo. Naumiestyje viskas paprasčiau, o gal prie tos ramybės pripratau Norvegijoje ir kitaip nenoriu“, – kalbant šypsosi Justės akys.
Ir iš tiesų, grįžus namo, jos gyvenimas pradėjo dėliotis tarsi savaime. Netikėtai atsirado ir darbo pasiūlymas – Lekėčiuose tuo metu trūko anglų kalbos mokytojos.
„Iš pradžių turėjau 12 pamokų, dabar jau turiu 21 ir dar pailgintą grupę. Kasdien į darbą važiuoju apie 45 minutes, bet būtent čia radau tai, ko ilgai trūko svetur – prasmingą ir gyvą darbą“, – su užsidegimu pasakoja pašnekovė ir giria šiltai ją priėmusį kolektyvą. Ji mielai leidžiasi į pokalbį apie mokytojo profesijos prestižą, iššūkius ir džiaugsmus. Pedagogika jai puikiai pažįstama sritis. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, tad Justė nuo mažens matė ne tik mokytojos kasdienybę, bet ir gyvą santykį su vaikais.
„Man patikdavo mamos santykis su mokiniais“, – sako ji. 
Justė Endriukaitytė blaškėsi po pasaulį ieškodama savo vietos ir krypties, o šiandien sako nieko nesigailinti – pagaliau ji atrado ramybę ir prasmingą veiklą. Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar tokį ryšį su vaikais Justė stengiasi kurti ir pati. Nors pirmosios pamokos buvo kupinos streso, šiandien ji džiaugiasi, kai mokiniai pirmiausia pas ją atbėga prašyti, kad mokytoja liktų kartu per nakties mokykloje renginį. Jai patinka mokinių nuoširdumas, žaismingumas, net ir tie „klasės kietuoliai“, prie kurių reikia rasti kitokį kelią.
Tai kodėl tiek mažai jaunų žmonių renkasi pedagogo duoną? Justės manymu, viena iš priežasčių yra sumažėjęs šios profesijos prestižas.
„Jauni žmonės galvoja paprastai – kodėl rinktis mokyklą, jei kitur galima uždirbti daugiau ir paprasčiau, – svarsto ji ir toliau vardina priežastis, dėl ko trūksta mokytojų: – Ne visiems priimtinas ir darbo pobūdis. Darbas mokytojui juk nesibaigia uždarius klasės duris – reikia ruoštis kitai dienai, taisyti namų darbus, prisitaikyti prie sistemos reikalavimų ir visa tai dar stengtis daryti kūrybiškai.“
Apie ką dar svajoja namo grįžusi Justė? Trumpam susimąsto ir atranda vos vieną dalyką: „Esu įpratusi dirbti ir mokytis, tai dabar vėl galbūt norėčiau ko nors pasimokyti, kelti kvalifikaciją... O šiaip gyvenu savo svajonių gyvenimą, nes pagaliau jaučiu, kad gyvenu taip, kaip noriu.“
Pasirodo, kartais reikia nueiti visai nemenką kelio atkarpą, kad suprastum paprastą tiesą – laimė visą laiką buvo namuose, ir net pro langą matomas didžiausias Norvegijos ežeras neatstos Šešupės krantų. Simboliška, kad su Juste kalbėjomės Kovo 11-osios išvakarėse. Tas pokalbis tarsi priminė dar vieną laisvės apibrėžimą: laisvė – tai ne tik galimybė išvykti ieškoti pasaulio, bet ir galimybė sugrįžti namo. Ne kiekvienas išvykęs būtinai grįš, ne kiekvienas sugrįžęs atras save mažame miestelyje. Tačiau Justės istorija byloja paprastą tiesą – žmogaus sėkmė prasideda tada, kai jis pagaliau nustoja bėgti nuo savęs. Šiandien Justė gyvena močiutės name Kudirkos Naumiestyje, kasdien važiuoja į Lekėčius mokyti vaikų anglų kalbos ir sako esanti laiminga. O su abejonėmis svetur gyvenantiems ji turi paprastą patarimą: „Jeigu dvejojate – grįžkite. Tikrai verta. Čia yra namai.“
Samanta iš Sintautų:
